Girdžiu: pasupa lopšį,
Krūtinė pakyla aukščiau
Ir dangus nusileidžia prie veido,
Kad pažiūrėčiau į žmogų šviesiau, 
Kad sužinočiau, kaip būsim.

Man sunku įtikėti,
Kad esam maži,
Kad mirtis įsiėdus į tautą .
Bet, poezija, būk išdidi
Net tuomet
Kai ir žodyje skauda.
  
Iš pražilusio laiko
Gintaras laša... 
Plaukė jūrom. 
Į krantą išlipo. 
Negi tiki, kad pušį ir vėl
Kaip kadaise augins?

Kas grūdeliui mažam  
Paminklą  statys?
Kas tikėjimą jo
Sau į sielą paims?

Reikia, 
Oi reikia ir  b ū t i  išmokti.
Viskas, kas būsima,
Regis, sudėta į lopšį.