*

Gražu senamiesty* kai sninga,
Išnyksta snaigės ant praėjusių amžių meno.
Tik visas turėtas gyvenimas dingo,
Atrodo, jog širdis net negyveno.

Snaigės tirpsta ant skruosto lyg ašaros,
Pasilieka tik kažkoks švelnus liūdesys.
Mano abejonės būti išgirstos prašosi,
Nors jas jau seniai išgirdo visi.

Šviečia baltos sniego krūvos,
Vienintelis dalykas visam krašte.
Lašas žemyn per stiklą srūva,
Su savim nusinešdamas kažką.

Ištirpo pėdos, įspaustos dinozauro;
Aš žinau, kad pūgos vėl sugrįš.
Ir aš myliu šitą šaltą nesvetingą šiaurę,
Šaltą, kaip neišlydyta geležis.


*Turėjau omenyje Vilniaus senamiestį.
Soledada