Atidaviau save, o tu
Nesugebėjai net išsaugot meilės.
Prisiekei niekad neišduot,
Bet vėlei mums jau leidžias saulė.
 
Sparnais bandau pakilt aukštyn,
Bet vėjas tiktai taršo plaukus,
Dangaus galybė man nepavaldi,
Todėl geriau sudegt ant laužo.
 
Einu numintu takeliu
Ten, kur miškai, laukai, dykynės,
Kur nebėra piktų kalbų,
Kur viltys miršta paskutinės...
 
Brendu per dykumas minčių,
Klumpu, bet nieko nepagaunu —
Nei tų svajų, nei tų dienų,
Kurios sau ėjo į užmarštį — prasmego.
 
Tik oro gurkšnį įkvepiu, jaučiu —
Dainuoju savo graudžią dainą.
Be meilės mirt yra sunku,
Bet ką daryt, kai niekas neišeina
 
Nei iš galvos, nei iš sapnų,
Kuriais keliauta jau ne vieną kartą,
Ir daugelis linksmų dienų,
Kurios norėjo danguje pleventi...
 
Dabar keliu mintis aukštyn,
O aš pati skrendu link saulės;
Jau nieko, nieko nematyt
Ir palengva ištirpt pasauly...