Lūpos tyli, rasa krenta,
Seniai negroja Paganinis.
Šalčiu alsuoja cementas
Kaip visos širdys akmeninės.

Manęs nėra! Aš ne čia,
Nebebūsiu ir nebuvau niekad.
Versmė ištrūko paslapčia.
Be jos visur nieko nelieka.

Tu mane sunaikinai.
O gal tai padariau aš pati?
Kybau beorėj erdvėj. Gal laikinai.
Bet esamybė, kaip ir tiesa – karti.

Žiūriu iš nebūties taško,
Pro miglą tolius matau.
Šaltas lietus už stiklo laša.
Kas buvo mūsų, liko tik tau.