Svarbaus asmens, solidaus ir įtakingo pono Daugnoros palatoje tą dieną buvo neramu. Gydytojai lakstė pirmyn ir atgal, nerimaujantys (o gal netgi nekantraujantys) giminės ir artimieji vaikščiojo koridoriuje, kas negalėjo atvykti į ligoninę – tvarkydami savo skubius reikalus Lietuvoje ar užsienio šalyse, laukė skambučių. Ligoninėje lenkėsi žiniasklaidos atstovai, nes būtinai reikėjo interneto naujienų portaluose bei žinių laidose informuoti apie svarbaus asmens būklę. Aparatūra prie ligonio lovos tyliai pypsėjo, monitoriaus ekrane vingiuota linija rodė silpną ir neritmingą širdies darbą, ligonio kvėpavimas buvo sunkus ir nelygus, ant veido – deguonies kaukė. Daugnora negalėjo atmerkti akių, vokai buvo sunkūs, aplinkui jis kartais matė keistus padarus, spalvas, formas, o kartais liejosi nerišlios mintys ir prisiminimai.

Jeigu būčiau žinojęs...

Jeigu būčiau žinojęs, kad pinigai man laimės neatneš...

Nebūčiau... Tikrai nebūčiau.

Man būtų užtekę tik kad lietus lytų ant manęs.

Šiltas vasaros lietus. Kaip aš norėčiau dabar, kad mane miške užkluptų lietus, o aš bėgčiau slėptis nuo jo.

Kai būtų gerai dabar bėgti lauko keliu prie ežero, kaip vaikystėje. Virš galvos plieskia karšta vasaros saulė. Aplink beribiai, neaprėpiami laukai, ir dar labiau neaprėpiamas dangus be jokio debesėlio. Aš bėgu, karštos kelio dulkės degina basas kojas. Šie laukai – mano prerijos, o aš – ne šiaip mažas berniukas, šiandien aš herojus, o mano rankoje ne vytelė, kuria aš daužau karštas kelio smiltis, o mačetė, kuria kapoju visokių laukinių vakarų piktadarių galvas. Tie niekšai grobė indėnų gimtą žemę, o aš – šiandien aš herojus, ir nesvarbu, kad to niekas nemato. Juk vakar iki vėlumos skaičiau Karlo Majaus knygą, ir šiandien manyje kunkuliuoja kovų dvasia. Prie ežero sutinku draugus, su jais lakstome, dūkstame, kvatojamės, maudomės maloniai vėsiame ežero vandenyje. Kaip malonu įšokti į vėsų ežero vandenį...

Ir po to eidavome namo. Nerūpestingai kvatodami, besistumdydami, išdykaudami. Vakaruose dar viliojančiai raudonuodavo dangus, o rytinėje pusėje jau žiebdavosi ryškios vasaros žvaigždės. Žinodavau, kad namie gausiu per kuprą nuo mamos, kad vėl ėjau maudytis, o tėvas tik paplos per petį, juokais nusuks ausį ir pripils šviežio pieno puodelį.

Vargšai tėvai... Tiek metų jūsų nemačiau. Gal ten susitiksime?

Ir kodėl aš visa tai buvau pamiršęs? Niekad nekreipdavau dėmesio, niekad man tai neatrodė reikšminga. O dabar prisiminiau.

Taip, beribis buvo dangus vaikystėje... Ir laukai beribiai.

Visi jie buvo mano. Ne tik mano – visų kitų irgi. Bet argi ne puiku, kai nėra jokių „mano“ ir „tavo“. Kai viskas yra bendra, kai visų sielos susijungia bendroje beribėje erdvėje. Mes visi buvome kartu, ir dar neskaičiavome pinigų, neskirstėme pasaulio į „mano“, ir „tavo“, viskas atrodė nedaloma...

Tai buvo gyvenimas, tikras gyvenimas.

TADA, o ne po to.

Kai pajutau materialumo jėgą, kai įsisukau į konkurencijos ir gerovės kaupimo ratą.

Kam...?

Pamenu tą senį, nuolat elgetaujantį Vilniaus Senamiesčio gatvėje. Aš ten eidavau dažnai su reikalais... Niekada į jį neatkreipdavau dėmesio. Niekada nedaviau jam nė lito, nors piniginėje nešiodavausi tiek, už kiek jis būtų sočiai valgęs kelis mėnesius. Man ta suma nebūtų nieko reiiškusi, tai man buvo smulkmė. O jis taip gailiai žiūrėdavo, bet aš jo nematydavau. Gal vis dėlto ir mačiau, jeigu dabar prisimenu...

Niekad neatėjo į galvą jam numesti nors vieną iš daugybės kupiūrų. Niekad net neturėjau minties prieiti prie jo ir paklausti – žmogau, kaip tu čia atsidūrei, kokie gyvenimo klystkeliai tave privedė iki to?

Nepaklausiau.

O taip įdomu būtų žinoti. Bet nepaklausiau.

Dabar paklausčiau. O tada buvo ne lygis.

Vargšas senis.

Kaip ir tos kasininkės mano parduotuvėse. Ateidavau, apžiūrėdavau, reikalus sutvarkydavau, išvažiuodavau. Pro jas praeidavau kaip pro tuščią vietą. Jos į mane žiūrėdavo bailiai, o aš į jas nepažiūrėdavau visai...

Kas man tos kažkokios kasininkės.

Nors jos ir dirbo man. Nors ir viskas, ką gyvenime uždirbau ir sukaupiau, buvo uždirbta jų triūsu, jų sunkaus darbo ir sekinančio nuovargio kaina. Kiek aš joms ten mokėdavau...?

Ir kam man visko šito reikėjo?

Visuomet galvojau – pagausiu laimės paukštę, ir tada jau gyvensiu.

Pasistatysiu namą, ir tada jau galėsiu ramiai gyventi.

Paskui prireikė kito namo. Ir vilos... Ir automobilio... Ir dar ne vieno.

Atidariau vieną parduotuvę, antrą, dešimtą... Pelno buvo daug. Bet man vis buvo per mažai.

Galvojau, savo vaikus aprūpinsiu, turės viską, nereikės vargti, nereikės dirbti. Bet nemaniau, kad jie taps tokiais žmonėmis...

Nepagalvojau apie tai, man tai net nerūpėjo. Galvojau – svarbiausia, kad tik viską turėtų. Nepagalvojau, kad jie taps tokiais pačiais, kokiu tapau ir aš...

Taip ir nemačiau gyvenimo. Nuolat lėkiau, skubėjau, veržiausi į priekį. Visko buvo mažai, norėjosi dar, dar, dar. Ar prikels dabar mane mano turtai? Ar padarys tokį stebuklą? Ar padarys mano pinigai tai, kad mano vaikai taptų kitokiais žmonėmis ir nenorėtų mano mirties? Juk žinau, kad jie nori. Jie laukia palikimo, verslo imperijos, turtų. Ne taip juos auklėjau...

O ar auklėjau iš viso? Tik viską pirkdavau, visur veždavausi, bet ar bendravau?

Tai ko aš skundžiuosi? Turiu tokius, kokius užauginau. Juk ne tas man rūpėjo...

Jeigu tik galėčiau pradėti gyvenimą iš naujo...

Man nereikėtų daug.

Man užtektų tik beribių vasaros laukų ir begalinio dangaus. Ir žvaigždžių, į kurias žvelgdamas, suvoki savo menkumą ir Visatos begalybę...

Ir miško, tų didžiulių pušų, po kuriomis esi toks pats menkas, kaip skruzdėlė žolėje. Eičiau, traukčiau giliai į plaučius miško aromatą.

Ir seniui gatvėje duočiau nors kelis litus. Gal netgi pakalbinčiau. Juk taip sunku gyventi vienišam žmogui.

Ir džiaugčiausi pirmuoju sniegu, pavasario saule, vasariška kaitra, rudens lapų spalvomis.

Ir taip gerai būtų šiltame kambaryje gerti arbatą, kai už lango siaučia vėtra, lyja lietus ir barbena į lango stiklą.

Kada paskutinį kartą troleibusu važiavau? Nepamenu. Visur tik su savo mašina, bijojau paprastų žmonių...

Senius pakalbinčiau prie laiptinės, moteriškę troleibuse, prekiautoją turguje.

Su vaikais dūktume, lakstytume prie ežero vasarą, pasimėtytume sniegu žiemą. Gal ir nepavežiočiau po užsienius, bet jie būtų tėvą turėję...

Tiek daug buvo aplinkui mane, o aš viso to nemačiau... Tiek daug turėjau, bet norėjau dar daugiau. Norėjau gyventi kuo geriau, bet atrodo, kad taip ir negyvenau. Iššvaisčiau savo dienas veltui. Gyvenimas ir taip trumpas, o aš jį paleidau vėjais. Nes tie dalykai, kurie atrodė mažiausi ir neverti dėmesio, iš tiesų buvo didžiausi.

Aš turėjau gyventi kitaip.

Jeigu tik būtų galima pradėti viską iš naujo...

Velniop parduotuves, velniop akcijas, pelnus – velniop viską. Norėčiau dabar būti toks pats, kaip visi, lygus tarp lygių, visa savo esybe jaučiantis visą gyvenimo džiaugsmą ir tragizmą.

Jeigu tik galima būtų vėl...

Daug norėjau gyvenime.

AŠ TURĖJAU GYVENTI KITAIP.

Staiga monitoriuje vietoj neritmingos pulsuojančios kreivės nutįso ilga tiesi linija. Aparatūra ėmė cypti. Gydytojai pribėgo prie Daugnoros ir pridėję elektrošoko aparatą prie krūtinės, paleido elektros srovę. Daugnoros kūnas pašoko į viršų, bet pulsas neatsistatė. Tik dvi didelės ašaros išsiveržė iš po Daugnoros vokų ir nutekėjusios per išblyškusius, įkritusius smilkinius, susigėrė į pagalvę. „Mama, tėti, ar aš jus pamatysiu?“ Gydytojai kelis kartus vėl paleido elektros srovę, suleido kažkokių labai stiprių vaistų, bet viskas veltui.

Daugnora mirė.