Nevartau kalendoriaus nekantriai, dienų neskaičiuoju
Lig antradienio, Gruodžio, Kalėdų, laimingų dienų.
Nepulsuoja sekundės vidurnaktį laikui sustojus.
Dar rytojaus nėra, ir tik šiandien tikrai gyvenu.

Ir jei dar tebesutelpa saujoje rudenio dangūs,
Te lietum čiupinėja nurudusius medžių lapus,
Lai langais, ne akim, gyvatėlėm ledinėmis rangos,
Tegul blaškosi vėjas, ne siela naktim po namus.

Nebelaukiu ataidinčių žingsnių sapnuojančios gatvės,
Jeigu nugula dulkėm žvaigždžių mano norai maži,
Kaip galėčiau, jei kupinos akys mėnulio pilnatvės?
Man nereikia tavęs. Man užtenka žinot, kad esi.