Medžių pirštai, šukuojantys vėją,
Dangumi tamsiai mėlynu juosta.
Krenta burės — tai grįžta į uostą
Bergždžios mintys ir viltys. Artėja
Neišvengiamų švenčių blizgučiais
Apsikarsčius vienatvė lyg fėja.
Tarsi nuorūka — bučkis į skruostą.
Eglių šakos... Nelaisvės alėja...

   Oi, dar būsiu, kabinsiuos ir krisiu
   Kaip žaisliukas, nepaisant apatijos.
   Savo atvaizdą šukėj matysiu
   Iš mokyklinės fotografijos.

Pro pirštus nebelaukiantis žiūri
Į šventes ir kalėdines nuolaidas.
Gelžbetoninę patirtį turi —
Kaip švariam pereit kiaurai užuolaidas
Nesėkmių ir pagundų, neskalbęs.
Netikėjęs jokia, vien tik — nuojauta.
Pravardžiuotas šventu, nesiskelbęs
Ima dieną eilinę paskolintą.

   Oi, dar mirktels sėkmė vienaakė,
   Besiklaupiant užrišti raištelių.
   Vėl į kelią iš proto takelių
   Tanko vikšrais... Vėl šūvis — plaštakė...