Kaip drugeliai, kurie sudega,
Taip ir aš ugnim degu.
Atveriu tuščius perpjautus delnus –
Tegul išbyra viskas, kas buvo brangu.

Kaip šviečiantis lavos lietus
Pabyra viskas ant galvos manosios.
Kas dėl to kaltas – aš ar tu?
Bet šito mes niekad nesužinosim.

Ugnies lietuj drugeliai dega,
Dangų nušviečia kruvina liepsna.
Išeinu per mėlyną tirpstantį ledą,
Tikėdamasi pasivyti kažką.

Delnuose sudegė mano širdis,
Kurią norėjau tau padovanoti.
Rudens lapai užklojo šaltas grindis,
Pasiliko tik tuščios kalėjimo grotos.