Snigs
Nuo laukimo riba nusitrynus –
Nebėra nei dienos, nei nakties.
Taip ir supamės lyg ant sūpynių –
Tu man miršti ir vėlei kelies.
Vienas kito nesyk išsigynę,
Primestais juokdarių vaidmenim.
Atskirai, o visvien susipynę
Apibrozdintom skaudžiai širdim.
Ir nors viltys – paveikslai išblukę –
Prikabintos viena vinimi,
Laikas liausis mus malęs ir sukęs,
Patikėk, patikėk manimi.
Ornamentais seniai beregėtais
Šaltis langus – ne sielas paišys
Ir nuo laimės seniai pažadėtos
Liausis tolusi mūsų ašis.
Nersis rūbas nuo kūno pasenęs,
Vien tik akys apnuogintos liks.
Ant išvargintos rudeniu žemės
Vieną dieną taip dieviškai snigs.