Snigs

Nuo laukimo riba nusitrynus –
Nebėra nei dienos, nei nakties.
Taip ir supamės lyg ant sūpynių –
Tu man miršti ir vėlei kelies.
 
Vienas kito nesyk išsigynę,
Primestais juokdarių vaidmenim.
Atskirai, o visvien susipynę
Apibrozdintom skaudžiai širdim.
 
Ir nors viltys – paveikslai išblukę –
Prikabintos viena vinimi,
Laikas liausis mus malęs ir sukęs,
Patikėk, patikėk manimi.
 
Ornamentais seniai beregėtais
Šaltis langus – ne sielas paišys
Ir nuo laimės seniai pažadėtos
Liausis tolusi mūsų ašis.
 
Nersis rūbas nuo kūno pasenęs,
Vien tik akys apnuogintos liks.
Ant išvargintos rudeniu žemės
Vieną dieną taip dieviškai snigs.
 
Niekada