Viskas prasidėjo nuo šviesos.
Nuo tada, kai akis atmerkiau.
Ar šiandieną, ar daug metų atgalios —
Pasirinkčiau iš tamsos išnerti.
 
Nesaugu ir nejaukumas limpa
Baltais šaligatviais ant džinsų medžiagos,
Siluetai šviesiai ekspozicijai netinka,
Jiems mieliau ištirpti gilumoj tamsos.
 
Toks komfortas likti siluetu,
Nei raukšlių tavų, nei ašarų nepamatys,
O marškinių, kad ir kokie skylėti,
Niekas neišjuoks ir nieks neištampys.
 
Telieka draugė, be kurios juk negalėtum,
Bet jos ir nekenti, kaip karai mus mokė.
Ta šviesa gyvenimo spalvas iš lėto
Įkalbina prilipt likimo drobėj.
 
Likimo spalvos tai ne kolorito kodai —
Tai džiaugsmas, meilė, kančia ir liūdesys.
Mano namo sienos turi būti tvirtos,
Kad tokias spalvas galėtų atlaikyt.
 
Ne visada drąsos užtenka mums gyventi,
Bet jeigu dovanota, tai verta pabandyt —
Todėl aš pasirinkčiau iš tamsos išnerti,
Kad šviesos gyventi įkvėptume kasryt.