Pasigėręs iš Vakar  
ir Šiandien žinau: 
et, moterų būta, 
et, vyrų būta kadais,
kad galvos nenulenkt negali: 
naktimis žvaigždžių neskaičiavo. 
Skamba mitas, žodžiai išpampsta — 
devynios naktys... ir šit 
devynios mūzos plevena. 

Kuri iš jų rinksis tave?. 
Ir galbūt — ne viena? 
Bet... ar rinksi išvis? 

Et, moterų būta, 
et, būta vyrų kadais: 
devynios naktys — devynios mūzos. 
Ir girdžiu, kaip suklusęs šauki: 
            Ar tai tu, sena Mnemozine, 
Ieškai manęs? 

Nevaidink, Eduardai, 
Neva nežinotum — 
Savi neužmiršta savų. 
Ir nereikia manyti, beje, 
Kad paklysta žmogus 
Marmuriniame savo laike. 

Aš girdėjau, kaip motina supo: 
Kikuo kikuo, mano žirnelis. 
Šventa žemelė, šventa raselė 
Tegu nešioja mano vaikelį... 

O dabar štai ir aš: 
Kikuo kikuo, Kareiviški. 
Kikuo kikuo, Stačiūnų valsčiau, 
Kikuo, kikuo, apskritie Joniškio... 

Stumiu marmurinę tylą nuo poeto vaikystės pėdų, 
O jos ir pro marmurą siekia gimtinę, 
Kikuo kikuo, siekia savo Itakę.