Akis pramerkęs, pamatau tave,
Stovinčią lietuje su sušlapusia suknia.
Tavo nuostabios akys persmelgė mane žvilgsniu.
Lyg peilis ligi paširdžių.
Suklumpu ir pravirkstu, nes tave myliu.
Nesuprantu, kodėl taip elgiuosi, bet savim tikiu.
Tikiu, jog būsim amžinai kartu.
Ta nuotrauka apdegusiais kraštais man viskas,
Ką dedu po galva vakarais. 
Aš pasiilgau tų dienų, pasiilgau valandų,
Kurias praleidome kartu.
Man buvo linksma ir smagu, 
Nes žinojau, kad tave turiu.
Dėkojau Dievui, jog esi šalia,
Tik nė velnio nesuprantu,
Kodėl tu palikai mane?
Aš tave mylėjau, rūpinaus,
Tikėjau, visada prižiūrėjau,
Naktimis tik tave sapnuoti tegalėjau.
Bet yra kaip yra, viskam ateina pabaiga.
Dabar aš čia, tu labai toli,
Viskas gerai, ir diena nereali. 
Sako, laikas gydo, reiškia, lauksiu,
Kol prisiminus tave jausmai viduj šalčiu nekaustys.
Ateina tokios dienos, kai nebeturi kur dėtis,
Nesupranti, kaip čia išgyventi,
Svarbu, turi kuo pasikliauti.
Pasikliaunu aš tavim, tavo žėrinčiom akim, 
Prašau, atleisk, jei ką darau blogai, tik, tik
Leisk pakviest tave dar vienam
Šokiui tarp snaigių, aš noriu,
Kad ši naktis niekad nesibaigtų,
Ieškau naujų natų, nes šį kartą vienas lieku.
Ašaros jau kaupiasi mano akyse, 
Nežinau, ar tai atlaikysiu. 
Tikiu, jog mes dar gyvensim
Tuo pačiu ritmu, riedėsime sava vaga. Išeinu.
Pažvelk į dangų, į žvaigždes
Paieškok, kuri tava, ji lydės tave gyvenimo keliu, 
Juoksis su tavo širdim, verks su skausmu,
Bet manęs nebebus kartu, Išeinu.
Aš myliu tave, bet laimingesnis
Būčiau jausdamas tave šalia.
Ačiū, jog leidai man suprast, 
Ką reiškia vėl tikėt, mylėt, rankomis apglėbt,
Prisiminimai apie tas naktis man visada arti išliks,
Dabar aš išeinu, prašau, lik su mano muzika.

Vėl rašau iš neturėjimo ką veikti, viską apmąstau,
Susigraudinau, kai tave pamačiau, nustebau,
Galima sakyti, visas apšalau.
Nesuprantu, iš kur pakyla saulė,
Mėnulis nusileido, ir vėl matau tavo šviesų veidą.
Jis spindi lyg būtų deimantu apvilktas.
Nesurakintas, esu specialiai surinktas,
Kad šiuos žodžius pritaikyčiau tau.
Vėl tau šias eiles diktavau,
Pats aš to nesupratau. 
Susigėdau, pakilau ir išėjau,
Bet tu likai mintyse,
Širdyje susigrąžint aš noriu tave,
Pajausti nuostabiausią kvapą tavo plaukų,
Niekad nepamiršiu tavo nuostabių akių.
Tikiu, mes būsim amžinai kartu,
Kad ir kaip būtų sunku.
Visą tą laiką buvau aklas,
Dabar žinau, jog gyvenu, gyvenk ir tu!