Atmintis
Mes susitikom verkiant vėjui
snieguolės, tirpstančios delnuos,
akimirka trapi, akys virpėjo —
išnyko lyg nebuvus niekados.
Mes susitikom — susitinka
dienos su juodom naktim,
o mintys mėlynos apninka
ir skundžias vieniša lemtim.
Bet beldžiasi krūtinėn paukštis
ir čiulba, rodos, kad pati šaukiu,
giesmės verpetai tavimi apsunksta,
nugrimzta žodžiai nebūtin — tylu.