Dar rytojaus diena glaudžias išvirkščioj mėnesio pusėj,
Vis skaičiuodama šviesmečius lig artimiausios žvaigždės,
Nesimiega man, leisk, aš tik tyliai prie šono pabūsiu,
Kol tamsa pelėmis už užuolaidos tyliai krebždės.

Nebijau. Tu miegok, tegul laikrodžiai gėlą ištiksi,
O aš naktį, šešėliais nutįsusią, vis jaukinuos,
Kad pabūtų kartu, kai išeidamas vieną paliksi
Iš smėlėtų vilčių pastatytuose mūsų namuos.

Pabudėsiu. Sekundės pabirs spinduliais paskutinės
Neprašytos aušros, nusidažiusios aukso spalva.
O paskui bus kaip bus — vietoj krištolo — kurpės medinės.
Nesvarbu. Tu miegok. Aš tetrokštu pabūti šalia.