Audinės II

Turbūt jau minėjau, kad audinės labai panašios į žmones, tik, man atrodo, būsiu padariusi vieną labai didelę klaidą. Pagal aną žinutę būtų galima suprasti, kad jos yra labai piktos. Bet būtų galima ir nesuprasti, ar ne? Kartais žmogus keičia savo nuomonę. Dažniausiai tai daro nestabilios būsenos, kaip aš, žmonės, arba tie, kurie mato, kad, įvykus tam tikriems įvykiams, nebegali „išlaikyti“ tos pačios nuomonės. Šiandien aš esu arba manau, kad esu stabili.

Taigi, aš sakiau, kad audinės yra panašios į žmones arba žmonės yra panašios į audines, – pastarasis variantas labiau priimtinas, bet tai nesvarbu. Beveik nesvarbu. Patį faktą aš jau bandžiau pagrįsti autentiškame kūrinyje „Audinės“. Kaip Jūs manote, ar man pavyko? Aš manau, tai yra aš manau, kad Jūs manote, jog ne. Arba ne visai.

Papasakosiu istoriją (praeitis visada virsta istorija), pagrįstą tikrais faktais. Tikiuosi, kad žinote, kad istorijas, nepaisant to, ar jos buvusios, ar esamos, plagijuoti arba panaudoti kitais tikslais – griežtai draudžiama. Tai liudija daug įvykių.

Perdalindama maistą randu tris mirusias audines. Dvi iš jų atsargiai išimu. Trečiosios man neleidžia išimti kitos audinės: bando įsmeigti savo aštrius dantukus man į ranką. „Visai kaip žmonės“, – pagalvoju. Kartais prispaudžiame  prie savęs ir saugome tai, ko jau nebeturime, ko jau nebėra, kas guli šalia jau visai nebegyvas, – be judesio, be akies mirksnio, be širdies dūžio krūtinėje, be...

Jeigu yra daugybė audinių, vadinasi, jos turi savybę daugintis. Tai reiškia, kad yra ir patinėliai, ir patelės. Kuo skiriasi patinėliai ir patelės, manau, kiekvienas žinome (tikiuosi), tačiau yra vienas esminis skirtumas, leidžiantis nesudėtingai juos atskirti. Patinėlių galvytės stambesnės nei patelių. Todėl berniukus aš vadindavau meškiukais, o mergaites – damomis.

Kitoje fermoje stumiu šūdelį. Kiekvienas darbas, jei jį dirbame be meilės (arba be atsidavimo, sakykime, kad nebūtų labai banalu), jis yra neįdomus ir net atgrasus. Todėl darbe kartais atsiranda nedidelis neskubėjimas, pamąstymas, jausmas...

Pribėga audinė arčiau grotelių ton pusėn, kurioje esu aš. Gražutis toks, mielas, meškiukas, švelnus. Ir nebijau jį paliesti, ir nebijau, kad įkąs, o jis ir nekanda. Prieina iš lėto ramut ramutėlis, tarsi ne audinė, o žmogus šalia būtų, – jaučiu:
„Noriu priartėti prie Tavęs,
Artumą Tavo noriu aš pajausti“...

Pridedu veidą prie grotelės sienos, ir jis mane liečia, – tarsi ne rankom, o pienės pūku, tarsi ne veidu, o gyvenimu many.
„Aš taip beldžiausi į žmogaus širdį –
Niekas negirdi, niekas negirdi“.

Matau, reikalas darosi visai rimtas, aš nebekontroliuoju savęs, jis manęs – tarsi gyvenimas kažkur toli, o čia, nežinau... Kas tai?

Staiga. Jis prigula, ir greitai pakyla, dainuodamas: „Aš negaliu Tavęs mylėt, / Aš negaliu Tavęs mylėt“.
Ir nubėga į savo namelį. Ant jo viršaus uždėti šiaudai, todėl nematau, kokie tolimesni jo veiksmai.

Atbėga dama. Greitai, lanksčiai – jos laikysena, kurios nei dešinysis, nei kairysis mano smegenų pusrutuliai tikrai nesugebės apibūdinti, buvo panaši į klausiančią „Ko nori?“ arba „Atėjau ginti savo nuosavybę“ ar pan.

„Ką Tu palaikai, „Lietuvos rytą“ ar „Žalgirį“?“ – klausia manęs.
Aš nesuprantu, kas darosi, kam šitas klausimas. Jaučiuosi visiškai pasimetusi, ir nieko neatsakau.

Minutėlę patylėjusi atsakau tuo pačiu klausimu:
„O už ką Jūs?..“

Kiekviena diena už „Rytojų“. Už esamą ir būsimą. Ateitis „Rytojaus“ rankose.
Kaip Jūs manote, kas laimės?

„Žalgiris“.
 
Taviespi