Skaitau E. (čia marmurinė ramybė)

Tu apie — ką? Ir — kada? 
Laiko taip pat neužmirškim. 
Vynas — į gerklę, 
Mintys — į mirtį,
O marmuro, Dieve, kiek daug! 
Dangus marmurinis, mėnulis, kolonos, 
Pakeltos iš amžių gilių,
Ir va: 
... č i a  m a r m u r i n ė  r a m y b ė... 

O Odisėjau, 
Perbridęs Kruoją daug kartų, 
Kiek reikėję savy išnešiot Lietuvos, 
Kad šitaip: 
Aš atsisėsiu ant Odisėjo sudužusio laivo 
Griaučių karkaso (...) 
Ir suakmenėsiu.


Ir  antai — 
Subanguoja Antakalnio (Vilniuje) žemė. 
Marmuriniai paminklai kapų, 
Kaip kapitonai laivų... 
Kaip poteriuose — amen. 

Ko tyli? 
Ir mirties tau nėra, jau nėra. 
Ne dėl to, kad poetas. 
Marmurinė ramybė 
Trupina marmurą tykiai.  

Nežinau, kaip ilgai dar skaitysiu tave,  
Bet kol taip, tai su vyno taure, 
Netikėdamas tavo ramybe. 

Odisėjas pareis į Itakę. 
Marmuriniam paminklui uždegę po žvakę,  
Vėl prie vyno priglusim kartu. 
Eduardą skaitysim, 
Mieželaitį skaitysim, 
Taip į Dievą panašūs, 
Kad ir jis mums tarsi Žmogus.
Pelėda