Draugams

Vėl skaitysim gyvenimą savo lūpomis
Ir vartysim lapus, kur slepiasi būsenos,
Toj eilučių tėkmėj — neišpildytos užgaidos,
Taškai išbarstyti kaip veidrodžių duženos.
 
Kam išliesim dabartį, ateičiai modami,
Jeigu mestas skiemuo nesugrįžta dar aitvaru,
Virsim grumsteliais po rytdienos kojomis,
Prie bedugnės, alsuojantys nežinia.
 
Dar sugeriam, laiką, neišgriautos juk užtvankos,
Pakeliam tiesą, ji sminga į sąmonę.
Tiktai bėgam lėčiau, kryžkelėj  — sumaištys.
Visos kryptys — eilutės, diktuotos gyvenimo.



 
Paveisninkas