Jau neįgalus, jau nekuriu, vien tik kartoju
pasenusias formas: viena iš jų — aikštingiausia:
ko nesugebi Tu, Kūrėjau, tai ji lyg galia prakeiktoji
baigia griauti ir ardyt kūriniją Tavąją gausią.
 
O savęs ši dvasia lyg apakus nemato,
kad apsirgus savim, net palaima į šiandien atkėlusi,
nors vis dar kirba viltis, bet po didžiojo mato
tikėt pergale, pralaimėjimą  lėmusia?..
 
Susitaikiusi  jau, kad praeinantis ir nekartojamas,
stebuklingo rato nėra, tiesės atkarpą skyrė,
o sprintas vien akimirksniais matuojamas:
nepaimsi dabar — niekada neturėsi —  tokia ši tiesa, vyre.
 
JI vienintelė be iliuzijų drobių,
kurią slėpiau, išgalvodamas aukštį:
tai kova — ką nasrais, ką protu užgrobiu,
bet paliksiu juk viską, padėdamas šaukštą.
 
Štai Jis vienas, kuris į aukštį klampojo,
net be kardo, vien mylinčias rankas ištiesęs
apglėbti, visą turtą į Žodį sukrovęs,
pralaimėjęs, išdidus, nes tikėjęs į skelbiamą tiesą.
 
Tik galimybė — koks į pralaimėjimą atbėgsiu —
turėjęs vertę, bet praradęs ligi paskutinio siūlo,
turtingas be vertės, todėl ir beteisis,
bet teisus ir amžinybę kaip atpildą siūlo.