Jeigu žodžiai — jokia nemari išmintis,
o tik saulėje bąlanti ilgesio drobė,
tai joje įausta mano jausmo vilnis
ir tyloj išnešiotieji linžiedžių lobiai.

Ką regėjo akis, ką nugirdė naktis,
kam žvaigždelė į sielą įspindo,
kam sumerkė akis nesama paslaptis,
kas ragavo ugnies iš užkeiktojo indo?

Tam jau rytas nebus,
tam aušra netekės,
kas laukų lino gaisrą sapnavo.

Tam ir švietęs dangus,
patekėjus žvaigždė
lis po kojom tik ašarom tavo.