Radinys

Nusimėtę jausmai lyg ištrūkusios sagos iš rūbo -
Susisiautęs palas nuo vientatvinio šalčio šiurpsti,
O po to jau tas pats, ką berinksies - keiksnoti ar sriūbaut - 
Nepasiekiamas tas, kas atrodo arčiau, nei arti.

Okupavę kertes laimės pagirias sendaikčiai gydos -
Kiltų rankos išmest, bet jie lieka vardan atminties.
Tarsi smėlio dėžėj - dėl ryškesnio barškučio pavydas.
Kam buities kevalai, jeigu būtį paleidžiam riedėt

Nuo savęs kuo toliau. Šauk nešaukęs - jau niekas negirdi.
Smilgų kuokštais pilkais markstos taką suvalgę laukai.
Nuo glamonių stokos mes abu išopėję, suskirdę.
Pasilenkęs žiūri. Gal tą brangiąją sagą radai?

Neatimsiu, nebėk. Jau įgiję abu kuprą, dusulį, kylą,
Suriestais sąnariais sugraibyt siūlą bjauriai sunku.
Tu šiepies ir tiesi seną kaulą suvalgytos slyvos,
Aš šypsausi taip pat, nes atsimenu - buvo saldu...
 
Nijolena