Sniegas iš dangaus virto kūliais. Virto paskubomis, dideliais kąsniais. Prie pat žemės jį dar mėgino paskraidinti ir pavartalioti ore išdaigininkas vėjas, bet jam sunkiai sekėsi tai daryti, todėl galų gale liovėsi. Pilni sniego pilki maišai kabojo aukštai danguje, uždengę mėlynę, ir keisdami vienas kitą tuštino susikaupusias atsargas, tarsi norėdami spėti viską atlikti per nustatytą terminą. Medžiai, dar prieš valandą buvę nuogi, apsirėdė naktiniais marškiniais ir atrodė lyg choro artistai, laukiantys dirigento mosto.

Vargonų garsai sunkiai skynėsi kelią iš bažnyčios prieangio per praviras duris, toliau per sniego uždangą ir vėjo gūsius, todėl girdėti tebuvo paskiros muzikinės frazės, iš kurių nuspėti autorių buvo neįmanoma, bet jos gerai derėjo prie bendro gamtinio fono ir atrodė, jog yra specialiai šiai progai sukurtos.

Būrelis žmonių paskirai nuo nuo kits kito sustingę stovėjo šventoriuje, užvertę galvas į dangų, pusiau apsnigti, prisitvirtinę prie savo nutįsusių šešėlių, kuriuos kurti jiems padėjo blausūs žibintai,

ir atrodė lyg paminklinės figūros keistoje meninėje kompozicijoje.

Taip prasidėjo žiema.