Svočios (7)

Netikėtai greitai buvo parduota Maklickų sodyba ir Kajetonas su vaikučiu grįžo į tėvų vienkiemį.
Dabar jau čia padėtis visai kitokia, negu buvo anksčiau. Kai namuose buvo du sūnūs, nori nenori vienam katram teko išeiti užkuriom, o dabar Kajetonas  jau paveldėtojas ir į ūkį grįžo visam gyvenimui. Sąžiningas uošvis grąžino jam visus atsineštus pinigus ir dabar abu su tėvu ėmė tartis, kaip geriau juos panaudoti ūkyje.
Motina Pajuodienė nuo pat pirmų dienų ėmė rūpintis vaiku. Po teisybei, vargo nėra taip daug. Berniukui jau ketvirti metukai. Jis sveikas, gražutis ir su tokiu vaiku būti vienas įdomumas. Jis greitai laksto, viską šneka plonu balseliu, žodelius taria ištęsdamas, tarsi dainuodamas. Pirmą dieną Valdelis nelabai norėjo su Pajuodiene bendrauti, vis klausinėjo, kur mamytė, kur močiutė, verkdamas vis kartojo „noriu mamytės, noriu močiutės, noriu namo“. Matydamas, kad tėtis visą laiką būna čia, būna prie jo, nuolat pakalbina, panešioja, vaikas nusiramino ir gana greitai prie visų priprato.
Labiausiai jam patiko Magdutė. Ji netingėjo su juo pažaisti, pasikalbėti, visada turėjo saldumynų jį pavaišinti. Ar užsigavęs, ar pabartas, ar šiaip dėl ko nors susigraudinęs, verkdamas tuojau bėgo prie jos, visada gaudavo saldžią paguodą ir tuoj nusiramindavo.
Kai pas juos atėjo Teklytė, jai buvo vos penkiolika. Dabar jau jai dvidešimt vieneri ir, kaip paauglė būdama pamilo Teklytę, taip dabar, nieko nežinodama, prisirišo prie jos vaiko.
Kol Valduko nebuvo vienkiemyje, tiek jo ir tereikėjo, o dabar, jeigu kas sugalvotų jį atimti iš šių namų, Magdutė niekam jo neatiduotų. Valdeliu ji rūpinosi labiau, negu jo močiutė, Magdutės mama. Ji tik šaipėsi:
- Laikas tau tekėti, mergele, ir susilaukti savų...
- O man jis vis tiek kaip savas. Kai tekėsiu, jį su savimi pasiimsiu, jums nepaliksiu... Nė negalvokit, - juokėsi Magdutė.
Praėjo kiek laiko. Nei iš šio, nei iš to Magdutė ėmė negaluoti. Neteko apetito, ryte keldavosi skaudančia galva, suprakaitavusi, tai krečia drebulys, tai degina karštis, nuolat maudžia po dešiniu šonkauliu, o kartais skausmas būna toks stiprus, kad per naktį neleidžia nė akių sudėti. Visada buvusi linksma, dabar paniuro, nusilpo, daugiau guli negu vaikšto.
Iškart motina dukrą bandė atgauti žolelėmis, bet kai ir tai nepadėjo, kvietė daktarą. Daktaras įtarė akmenligę.
- Tulžies pūslėje akmenys. Niekas daugiau. Reikia vežti į ligoninę ir ten padarys tyrimus. Jeigu reikės, ten ir išoperuos. Būkit viskam pasiruošę. Čia jau nebe juokai. Žolelėmis tokios ligos neišgydysit. Operacija sudėtinga... Žiūrint kaip pavyks...
Negi laikysi ligonę namuose, jei daktaras sako, kad be operacijos gali plyšti pūslė ir tada jau niekas nebepadės? Nieko nelaukiant, Magdutė buvo išvežta į ligoninę ir, diagnozei pasitvirtinus, buvo tuoj pat operuota. Išėmė tulžį su visais akmenimis ir už trijų savaičių Magdutė vėl namuose.
Bet pasibaigusi tai, Dieve, Dieve, kaip... Gaila žiūrėt, o kas baisiausia, kad nė kiek nesitaiso. Ką bedaro motina, kaip besistengia - viskas perniek. Jau du mėnesiai, kai mergaitė namuose, o nė kiek ne geriau. Ji vos pavaikšto, ranka prisilaikydama šoną, valgyti visai nenori, tik atsigeria, guli ir guli lovoj dejuodama, kaip kokia senutė. Kartas nuo karto atvežamas daktaras, bet jo vaistai nė kiek nepadeda.
Čia ir atėjo motinai Pajuodienei baisi mintis: „Dievas baudžia mane už tai, kad padėjau svočiai Maklickienei atimti iš Teklytės vaiką. Pirmiau nubaudė svočią, atėmė iš jos dukterį, o dabar nepagailės ir manęs.
Na, juk ar ne taip ir buvo su Emilija? Grįžo iš ligoninės, pasirgo kelis metus ir po Emilijos... Ar ne tas pats ir su Magdute darosi? Kiek gyvens taip nieko nevalgydama? Kaip atgaus sveikatą? Jau dabar į žmogų nepanaši. Dar metai, kiti ir po visam... Nors geria visokius vaistus, bet apetito neatgauna ir žaizda iki šiol nesugijo, raudonuoja, pūliuoja... Gal ir visai nesugis? Reikia ką nors daryt. Reikia melsti Dievo atleidimo... Atgailaut, užsakyt mišias, pasižadėt aplankyti Šiluvą, keliais apeit aplink bažnyčią, prašyt Dievo pasigailėjimo, gelbėti Magdutę ...“
Pirmiausia Pajuodienė priėjo išpažinties ir verkdama prisipažino kunigėliui, ką padariusi. Prisipažino, kad ilgai slėpė nuodėmę, nedrįsusi prisipažinti per išpažintį, kiek kartų šventvagiškai priėmusi šv. komuniją, kad nuoširdžiai gailisi ir prašo Dievo atleidimo.
Kunigas pasibaisėjo. Skyrė didžiulę atgailą, bet išrišimo nedavė. Išrišimą ji gaus tik tada, kai vaiką grąžins motinai. Kol neatiduos vaiko, tegul nedrįsta kelti kojos į bažnyčią. Kai vaikas bus sugrąžintas ir bus gautas motinos atleidimas, po to vėl prieiti išpažinties ir tik tada bus suteiktas palaiminimas. Kai bus atsiprašyta motinos ir ši tikrai atleis, tik tada atleis Dievas ir bažnyčia.
Atgailą atlikti Pajuodienei visai nieko nereiškia. Kai tik parėjo iš bažnyčios, tą pačią dieną pradėjo maldas. Bet kaip atiduot vaiką?
- Kas iš to, kad aš meldžiuosi? Kaip kunigėlis pasakė? Kol neatleis motina, neatleis ir Dievas.
Dar dieną, kitą galvojusi ir nieko geriau nesumąsčiusi, Pajuodienė nutarė nueiti į miestelį pas marčią ir viską jai prisipažinti. Labai nesinori, bet jeigu jau prisipažino kunigui, teks prisipažinti ir Teklei. Be jos atleidimo nebus užskaityta atgaila ir ji negaus išrišimo. Tada viskas perniek...
Tuojau po sekmadienio, paprastą savaitės dieną, po pusryčio Pajuodienė išsiruošė į miestelį. Viską darė patyliukais, slapta, kad nesužinotų namiškiai. Neaišku dar, ką pasakytų Kajetonas ar tėvas sužinoję. Kad neimtų prieštaraut ir nesugadintų viso reikalo, o jai jau  nebe galima trauktis. Reikia viską daryt iki galo, kad jau kartą pradėjo.
Iki miestelio septyni kilometrai ir, kol ji atėjo, saulė jau aukštai. Pajuodienė gerai žinojo, kur marti gyvena, bet dar nė karto nebuvo buvusi.
Namukas buvo nedidelis, neaukšta tvorele aptvertas. Kiemas švariai nušluotas, o po galiniais langais esantis darželis žydėjo įvairiaspalviais žiedais. Įėjimą į namą puošė gražios gonkos.
Priėjusi prie durų, Pajuodienė persižegnojo ir pasibeldė. Duris atidarė žilas, stambus, pagyvenęs vyriškis turbūt tėvas, o kai įėjo į vidų, pirkioje pamatė ir Teklytę su motina.
- Garbė Jėzui Kristui, - pasisveikino Pajuodienė, sustojusi prie durų, bet čia tuojau prie jos priėjusi, Teklytė pabučiavo anytai Pajuodienei į ranką ir maloniai nusišypsojusi, pakvietė.
- Prašom arčiau, prašom sėstis. Tokia ankstyva viešnia... Pirmą kartą pas mus... Malonu matyt...
- Aš pas tave, Tekyte, su labai dideliu reikalu, - pasakė moteris ir atsisėdusi apsidairė.
Pirkutė jauki, šviesi. Stalas balta staltiese užtiestas. Per visą stalą skersai, kampas nuo kampo, buvo patiestas siuvinėtas takelis, o ant jo per patį vidurį stovėjo molinė vaza su  darželio gėlėmis. Grindys, suolai, palangės taip baltai nušveistos, kad atrodė kaip dažytos. Ant palangių, moliniuose vazonuose augo pelargonijos, apsipylusios raudonų ir rožinių žiedų kekėmis. Pasieniais stovėjo gražiai suklotos lovos. Iš po austų lovatiesių beveik iki grindų išleisti vąšeliu megzti balti dantyti mezginiai puošė visą lovos apdangalą.
Gražu, miela, bet Pajuodienei nėra kada dairytis. Viską apžvelgusi, anyta atsisuko į Teklytę.
- Tik norėčiau pasišnekėt su tavim, Teklyte, akis į akį.
Tėvas su motina susižvalgė.
- Tai gal mes išeisim, - pakilo motina, bet dukra ją sulaikė.
- Gal geriau mes su viešnia nueisim į klėtelę. Bet pirmiau gal pasivaišinkim. Prašom arčiau stalo, - padėjo ant stalo lėkštę su sausainiais Teklytė, - prašom ragauti. Atnešiu skanios arbatos užsigerti.
- Ačiū, vaikeli, labai skubu. Tik pasišnekėsim ir bėgsiu atgal. Namuose turiu ligonį.
- Ar kas susirgo? Gal tėtušis? - susirūpinusi paklausė Teklytė.
- Ne, serga Magdutė.
-  Magdutė? - nustebo Teklytė. - Kas gi jai nutiko?
- Sunkiai sirgo, gulėjo ligoninėje. Operavo, išėmė tulžį su akmenimis. Dabar jau seniai namuose, bet kažin kodėl iki šiol negali atsigauti...
- Jeigu jau operavo, tai pasveiks, svarbu, kad jau nebėra akmenų. Čia ne juokai. Pirštą įsipjauni ir tai kiek praeina laiko, kol užgyja, o čia turbūt labai giliai reikėjo pjauti, kol pasiekė tuos akmenis. Ar dabar jūs iš namų? Ar pėsčia?
- Taip ir tuojau turiu lėkti atgal. Tik pasišnekėsim ir išeisiu. Nė pačios ilgai negaišinsiu.
- Tada einam į klėtelę. Bet išgerkit nors arbatos. Atsigaivinkit po tokios kelionės, - dar pasiūlė Pajuodienei marti, o šiai atsisakius, abi išėjo.
- Tai kažin kas čia ją atvijo? - palydėjęs akimis išeinančias moteriškes, nepatenkintas burbtelėjo tėvas. - Per tiek metų nepažinojo mūsų kiemo, o šiandien čia nuo pat ankstaus ryto.
- Maža kas, - nelabai stebėjosi motina, - trejus metus išgyveno vienkiemyje, juk buvo visokių reikalų. Gal ko neranda, gal neatsimena kur padėjo ir nori pasiklausti.
- Bet kodėl gi akis į akį? Galėjo gi ir prie mūsų paklausti, juk mes ne svetimi.
- Eik, eik... Nebe pirma diena, kai svetimi. Jeigu vaikelis būtų gimęs gyvas, tai dar dar, o dabar jau niekas su tais namais Teklytės neberiša.
skorena