Turbūt tada buvo trečiadienis, gal ketvirtadienis, sunku  pasakyti.  Kasiau duobę. Atrodytų – eilinį sykį savo gyvenime. Tokių per visą studentavimo bei dėstytojavimo laikotarpį išrausiau devynias galybes. Tikrai daug radinių iš įvairiausių laikotarpių teko paliesti savo, patyrusio  archeologo, rankomis. Vieni iš jų  informatyvesni, kiti – mažiau. Vieni verti muziejų lentynos, kiti šiukšlių konteinerio. Bet tai, ką tikėjausi rasti šiame šurfe, šioje duobėje, bemaž trijų metrų gelmėje, turėjo pranokti visus, iki tol rastus artefaktus. Duobė buvo ypatinga. Ir tik aš vienas tai žinojau.

Tą dieną  tvoskė subtropiniu karščiu. Žadėjo lietų, bet dangus rodė nesibaigiančią mėlynę su ugniniu rutuliu jame. Išmokau nepaisyti sinoptikų pranašysčių. Ir pats šiandien prognozavau trisdešimties laipsnių karštį be jokio lietaus.
Duobę iš visų pusių supo laukymė su aukštaūgiais, erkių privisusiais, žolynais. Į ausis lindo akliai. Uodai skanavo mano  krauju. Raudonosios skruzdės šlapinosi ant kojų. Tolyje kukavo gegutė – ilgai, neketindama sustoti.
O aš kasiau, taipogi neketindamas sustoti, nes buvau vienas. Dar ir todėl, kad norėjau jau šiandien rasti tai, dėl ko nusitęsė ši praktika.
Dirbau laukinėje gamtoje. Toli nuo miesto,  nuo namų. Pradžioje kasinėjome su studentais. Ryte teko galimybė keletą jų išvysti besidarbuojančius paskirtuose darbo vietose. Po pietų vienas po kito išvyko. O ir gerai, kad nėra tų vaikpalaikių, ypač likus tiek mažai  iki  finišo. Niekas nezyzia, niekas neklausinėja, niekas nereiškia pretenzijų, kaip karšta, kaip silpna, kaip bloga, kaip nori namo... Svarbiausia, niekas, apart manęs nematys to,  ką netrukus turėjau rasti. Būsiu tik aš ir senosios mūsų miestelio pilies liekanos.
Taigi kasiau tą ypatingą duobę savo gyvenime ir staiga  išgirdau jos balsą:
– Dėdule, laba diena, – skardų, linksmą, mergaitišką balselį.
Pakėliau galvą. Priešais mane, šalia duobės, viena rankute atsirėmusi į kuoliuką, stovėjo mergaitė. Gal dešimties, gal daugiau metų. Tiesą sakant, man tai nerūpėjo. Rūpėjo tik duobė, o tiksliau –tai,  kas slėpėsi joje jau ne vieną šimtmetį. Gal net ne vieną tūkstantmetį. Todėl stengdamasis, kuo greičiau ja atsikratyti  irzliai ir šaltai tarstelėjau:
– Jei neturi ką svarbaus pasakyti, mergaite, geriau eik toliau, neturiu laiko žaidimams.
– Taigi turiu. Ir labai svarbaus.
Nustojau kasęs. Mergaitė šypsojosi, atrodė, tuojau iš lūpų išsprūs trumpas nešvankus anekdotas ir ji kikendama nubėgs savo keliais.
„Ne su tuo žmogumi užsimanei  pajuokaut, mergyte.“
Ir tada tai  pastebėjau. Ji  buvo labai graži ir net vyresnė, nei pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Nekantrumu degančios didelės žydros akys, rudi garbanoti plaukai ir tas plyšys tarpdantyje privertė mane akimirkai atitolti  nuo realybės ir pasinerti į svaiginančius tolius. Bet greitai atsipeikėjau.
– Kalbėk, – tariau griežtu tonu.
Mergaitė pritūpė. Tyliai sukikeno. Ir linksmai, lyg pasakotų anekdotą apie archeologus, pasakė:
– Būk malonus ir išeik iš čia.
Akimirką nutirpau, bet tik kelioms sekundėms. „Tikriausiai ją atsiuntė jos tėvai“, – pagalvojau. Taip ir bus.
– Klausyk, mergyt, jeigu tėveliai mano , kad kasinėju jų žemėje, jie smarkiai klysta. Lai prisistato patys tada ir parodysiu jiems leidimą.
– Ne dėl to, – susiraukė mergaitė, tarsi būčiau suklydęs, įvardindamas jos akių spalvą.
– Tai kodėl?
– Tu privalai išeiti, nes bus laaabai blogai.
Atrėmiau kastuvą į šurfo sienelę. Piktu žvilgsniu nužvelgiau atėjūnę, kad išsigąstų. Žinojau – mano žvilgsnio žmonės bijo. Gatvėse traukdavosi iš kelio. Ir šiaip buvau rūsti asmenybė. Bet ši mergaitė, ar mergina, kuriai duočiau ne daugiau kaip šešiolika metų, ne tik nebijojo, bet dar ir sugebėjo pasišaipyti iš manęs. Sužvairino akis ir išpūtė žandus. Erzindama. Čiupau kastuvą ir, netardamas nei žodžio, tęsiau kasinėjimo darbus.
– Kodėl nenori išeiti? – gražiai ir švelniai, tarsi neseniai pakilęs vėjelis,  paklausė mergaitė.
– Negaliu. Turiu darbo. Ieškau kai ko svarbaus. Jeigu iki rytojaus nerasiu, tai iš tiesų bus blogai.
– Ko ieškai? – net nepastebėjau, kaip mergaitė atsidūrė dviejų kvadratinių metrų duobėje man už nugaros.
Tada jau nebesupratau,  ar tai saulės smūgis krėtė su manimi tokius pokštus, ar mergaitė iš tiesų tapo daug vyresnė, netgi balsas skambėjo kitaip, nei pirmąkart jį išgirdus.
– Lipk iš duobės, –  atsisukau į merginą. Ji kvepėjo laukų gėlėmis. – Dink iš mano duobės!
Mergaitė suėmė mane už rankų. Nugara perbėgo šiurpas. Vienas jos prisilietimas, ir aš nebejutau žemės po kojom. Visas nutirpau. Tai buvo nuostabiausias jausmas gyvenime. Atrodė, kad imu  ją įsimylėti
– Tai ne tavo duobė, – kur kas tyliau tarė mergaitė.
Nebežinojau, ką atsakyti. Tiesiog tylėjau ir žiūrėjau į ją. Ji irgi tylėjo ir žiūrėjo į mane. Po kelių minučių paleido mano suzgribusią, nešvarią ranką ir aš nutraukiau tylą:
– Tu vietinė?
Taip! – sušuko mergina lyg būtų atsakiusi  į svarbiausią klausimą.
– Važiuodamas čia nepastebėjau šalimais jokio vienkiemio. Šalia nėra jokio kaimo.
– Blogai žiūrėjai, žiopliuk.
„Pala pala. Žiopliuk? Kaip ji drįsta šitaip kalbėti su manimi, juk aš aš ne tik vyresnis už ją aš... O ką aš?“
– Klausyk, pakalbėsime vėliau, kai tik rasiu gyvenvietės liekanas.
– Turiu tave nuliūdinti, jokios gyvenvietės tu nerasi. Ji ne toje vietoje. O negana to, tu ką tik pasiekei draudžiamą ribą.
– Užteks.
Mergina rimtai vedė mane iš kantrybės. Nesvarbu, jog nežmoniškai ja žavėjausi, visgi reikėjo ją iš čia išvyti, kitaip velniai žino, kiek laiko šie kasinėjimai nusitęs.
– Nustok taukšti  niekus. Jei nori čia būti, būk, tik nesimaišyk po kojomis. Lenkiausi pasiimti kastuvo. Bet jos rankos buvo vikresnės. Ji pirmoji pačiupo kastuvą.
– Nebekask.
Šiaip ne taip ištraukęs kastuvą iš tvirtų mergaitės rankų, pagąsdinau, kad tuojau užsimosiu. Bet ką aš gąsdinu? Ji tikrai buvo nebe mergaitė.  Ir tikrai vyresnė nei prieš keletą akimirkų. Gal viena iš mano studenčių sumanė papokštauti. Kokios nuostabios kūno linijos. Krūtinė...
– Kiek tau metų? – paklausiau.
Ji nebesišypsojo, nieko netarusi atsisėdo duobės kampe.
Numojęs ranka,  puoliau kasti. Buvau pasiekęs tik antrąjį  smėlio sluoksnį. Tai, ko aš ieškojau, viduramžių gyvenvietės pėdsakų,  pagal mano apskaičiavimus turėjo rastis trečiajame sluoksnyje.  Mergina tebesėdėjo šalimais. Jaučiau  jos buvimą šalia.Tai man patiko. 
Po gero pusvalandžio, kai akimirksnį sustojau pailsėti, mergina man ištiesė vandens buteliuką. Visa moteris, kone mano amžiaus. Ji keitėsi ne valandom, o minutėmis.
– Kiek tau metų? – paklausiau dar kartą jos.
– O kiek tau? – ramiai, rimtai paklausė ji.
– Trisdešimt.
Norėjau jos paklausti, ar turi vaikiną, bet apsigalvojau. Aš merginos neturėjau. Nieko neturėjau, tik savo darbą – archeologiją.  Moteris nušluostė mano veidą savo rankomis. Švelniomis, motiniškomis. Jos akys, žydros kaip dangus, traukė į save. Nebegalėjau atsispirti. Pabučiavau ją ir ji atsakė bučiniu. Duobė išnyko, jos tiesiog nebeliko, kaip ir mus supančio pasaulio. Mano pavargusios kojos sulinko ir aš suklupau. Nepažįstamoji užvirto ant manęs. Virš mūsų, beribiame danguje, lakiojo erelis. Tolimoje be perstojo kukavo gegutė. Aplinkui skraidė mašalai, bet man buvo nė motais, šalia turėjau ją. Abu gulėjome ant drėgno smėlio ir bučiavomės. Ilgai. Nepažinojau jos, mačiau pirmą kartą. Bet rodėsi, tarsi mačiau  visą gyvenimą. Aš žiūrėjau į dangų, ji laikė mane, stipriai apkabinusi, lyg nenorėdama paleisti, šnopavo man į ausį, kuždėjo raminančius žodžius. Mes gulėjom susipynę, suaugę vienas su kitu, liūliuojami vabzdžių zyzimo ir paukščių klegesių, nekliudomi smalsių žvilgsnių. Bet kažkodėl viena sąmonės dalis įkyriai kartojo, jog visa tai netikra. Gnybiau sau  ir į vieną šoną, ir į kitą. Nemiegojau. Nesapnavau. Nebent perkaitau saulėje. Laimė buvo tikra.
– Nebekask, eikime drauge. Namo.
– Aš net nežinau tavo vardo, – šyptelėjau.
– O kokį duotumei? – ji apnuogino savo baltus dantis, kažkodėl akių kampučiuose pasirodė raukšlės.
– Laimė.
– Tuomet vadink mane Laime.
– O tu mane – duobkasiu.
Abu pradėjome juoktis. Nieko nežinojau apie ją, ji nieko nežinojo apie mane. Bet mes buvome kartu. Ir mums buvo gera. „Gero turi būti po truputį“, – mėgdavo sakyti mano močiutė. Netrukus atsistojau, paėmiau atliekamą kastuvą ir įbrukau Laimei į rankas.
– Jei padėsi kasti, greičiau būsiu laisvas, o tada skirsiu savo laiką tik tau.
– Tu būsi pavargęs ir laiką skirsi miegui.
Vis dėlto Laimė paėmė kastuvą ir pradėjo kasti nurodytoje vietoje. Kasėme abudu. Saulė pakrypo vakarop. Jėgos seko. Geriamasis vanduo baigėsi. Maistas irgi. . Vienintelis jėgų šaltinis tuo metu buvo Laimės akys.
– Tu tikrai tai nori rasti? – paklausė ji manęs, kuomet jau buvome pasiekę trečiąjį sluoksnį, iškasę beveik du metrus.
– Taip, jos yra čia, visai šalia senojo kaimelio. Liekanos. Matai šitą apvalų juodulį grunte? Tai ne gamtos darinys, tai ženklas, kad tiek metų ieškomas objektas jau beveik ranka pasiekiamas.
Laimė atrodė pasenusi, suvargusi. Ne mažiau, kaip penkiasdešimties. Kuo greičiau kasėm, tuo labiau ji raukšlėjosi, seno. Užaugo kupra, išblyško oda, sudžiūvo, susiraukšlėjo rankos, įdubo akys. Bet aš ją vis vien mylėjau. Tas žydras gilias akis. Kodėl ji sensta? To nesupratau, bet žinojau, kad tikslas visai arti. Ne vienus metus ieškotas ir aptartas. Kojų nebejaučiau, nugaros taip pat. Kastuvo plokščiagalvis atsirėmė į kažką kieto. Aš sušukau ir kaip tik tą akimirką suklupau. Kartu su manimi,   neišlaikiusi per sunkios naštos, nugriuvo ir senoji moterėlė. Ji sunkiai dūksavo. Rankos virpėjo. Nors be perstojo veide švietė bedantė šypsena.
Nebeatsistojo ji, nebeatsistojau ir aš. Bet kasti vis vien nesilioviau. Kasėm suklupę. Rankomis. Kol užčiuopiau radinį ranka. Kažkas apvalus, taip, apvalus, kietas,  bet tuščiaviduris. Žemės draikstėsi į šonus, kasiau pametęs pirštines. Žemės supo mus, duobė buvo milžiniška. Sienos atrodė iki dangaus. O senole vis labiau džiūvo.
– Mieloji, pakentėk dar truputį, dar truputį. Štai jau turiu ją, turiu.
Jaučiau, jog tuoj apalpsiu. Taip ir nutiko. Tik prieš tai nukritau šalia Laimės.
Akimirka tylos, akimirka tamsos.
Pramerkiau akis. Dangus temo, bet dar buvo šviesu. Viršumi praskrido vienišas erelis su grobiu naguose. Pabandžiau atsisėsti, bet nepajėgiau. Jutau Laimę, ji gulėjo šalia.  Pakreipiau galvą ir sustirau. Prieš mano akis į mane žiūrėjo skeletas. Senas, sukirmijęs, pajuodęs. Neseniai mano paties iškastas. O kur Laimė? Atsistojau,  apsižvalgiau. Jos nebuvo. O gal buvo. Skeletas stebėjo mane. Ne. Ne. Ne. Neskubėdamas išlipau iš duobės. Čiupau kastuvą ir ėmiau versti duobę žemėmis. 
Saulė jau slėpėsi medžių viršūnėse. Kuomet užkasiau duobę, užkasiau Laimę.
Vos  išsilaikydamas ant kojų,  apsižvalgiau. Tikėjausi, kad vėl pasirodys ta maža mergaitė guviomis, naiviomis akimis. Užsilips ant žemių kupsto, užkastos duobės vietoje. Išpūs žandus, parodys liežuvį, nusijuoks ir pabėgs sau. Bet jos nemačiau. Jos nebuvo. Tik duobės, daug duobių nuo civilizacijos atskirtame gamtos lopinėlyje. Nei prie vienos iš jų mergaitės nemačiau. Ir tada supratau, kad duobes reikia užkasti, ir kuo greičiau tai padarysiu, tuo lengviau man bus. Turėtų būti.
Taip ir padariau. Per kitas dvi dienas kartu su ištvermingiausiais studentais užkasėme jas. Taip baigėsi ir ilgai trukusi praktika.

* * *

Apkūnus studenčiokas pamatė mane išlipantį iš autobuso. Ir išsyk suprato, kad kažkas ne taip. Prisigretinęs eiti kartu ir pasisveikinęs, nedrąsiai užklausė:
– Dėstytojau, jūs atrodote taip, lyg radęs dar viena gintaro kambarį. Na, noriu pasakyti, niekada dar nemačiau jūsų tokio... laimingo. Ypač žinant faktą, kad jūs nieko neradote. O jus matyti tokį... tokį, na, kiek neįprasta.
– O kas sakė, kad nieko neradau? – mįslingai šyptelėjau storuliukui iš trečio kurso. Jis nepabūgo mano šypsenos, kurią seniau matydavo paskaitų metų tik tuomet, kai sulaukdavau galimybės su žemėm sumaišyti nepažangaus studento seminarinę medžiagą.
– Vadinasi... kažką radote? – daug tyliau nei prieš tai paklausė vaikinukas.
Trečiakursis išplėtė akis, ant liežuvio galo jam pakibo begalės klausimų, puikiai mačiau, kad studentas niekaip neapsisprendžia, ar dar ką nors sakyti.
Tada buvo pirmadienis, gal antradienis, gerai neatsimenu. Nenorėjau iškart jam pasakyti, kad tas artefaktas – svarbiausias mano gyvenime radinys, šiuo metu tikrai nėra dviejų metrų gelmėje. Jis vaikšto žemės paviršiuje, dar 
nerastas.