Tai poezija inkščia...
Koks kompaktiškas gyvenimukas
Amžinybės kišenėje!
Vis trumpėja, bedrožiant pieštukas,
Su eilėm a p siženija,
Prisigimdo vaikų mūzagalvių
Ir visus juos pakrikštija
Vien tik Rimais. Ir jie ant pagalvių
Vis voliojasi, krykštauja
Ne kitų — tik gimdytojo laimei
(Tegul ji — tik iliuzinė).
Rimai — čia, o alfonsai ir laimiai
Išvažiuoja į užsienį
Dekoruotų herbais pop ieriukų,
Kad liežuvį sulaužytų.
Laimiams „dzin“, kiek dėl rimų pieštukų
Nemiegojęs nulaužei tu.
O ir čia — totalus konkretumas:
Visata bankomatuose
Geltonoji spauda. Koks atstumas
Nuo visų mano metuose!
Klaikiai želia barzda — tingiu skustis.
Juk žinau: aš — nematomas.
O „Akropoly", „Maximoj" — spūstys,
Pinigų ultimatumas:
Nusiskusk! Negyvenk, jei vartoji,
Uoliai šopinkis Šopuose.
Nesvarbu, kad viena dvyliktoji
Nukentės horoskopuose.
Nesvarbu, kad suklupo ties rimais
Prie kasos aparato Poezija.
Deputatas gyvens vien rinkimais,
O cunamis nusiaubs Indoneziją.
Realybė kaklaraiščiu smaugia,
Garsiai ištaria: Dink iš čia!
Atsispindintis veidrodžiuos, drauge,
Tai poezija inkščia...
- 2007 -