Saulė leidžias, mėnuo kyla —
aplink migla, neramu...
Kas sujauks šią švelnią tylą —
tuščias takas link namų.
 
Gal jis vienas ir težino,
kas paliko tylias pėdas,
kas gležnus daigus naikino
ankstų rytą, vakare.
 
Kasryt braukė gaivią rasą
nuo žolės daigų jaunų —
žemė jautė koją basą,
tolstant žingsniams nuo namų.

Takas žingsnių neskaičiavo —
gaudė jų prisilietimus,
kol nutilo šalia klevo —
liko vienišas, neramus.
 
Daugel metų, lietę žemę,
žingsniai dingo amžinai —            
namas dunkso tyloje —                 
liūdi du apleisti draugai...