Juk dabar gyveni

Deimančiukais sužvilgo šakelės užmigusio miško,
O Saulutė šiltai apkabino išbalusį slėnį.
Kai atkris tavo noras turėt ir valdyt, gausi viską,
Nes juk to, kas glūdėjo tavy, nieks nebuvo atėmęs.
 
Tai tik tu užmiršai, ir paslėpęs į tolimą kertę
Nuo piktųjų akių savo galią ir meilės žodžius,
Vis po užraktais saugai  — tikiesi apginsi jų vertę,
Net jei tavo svajonės, lyg senkančios upės išdžius.
 
Abejoji ar verta atvert savo tikrąją esmę?
Vis bijai pabandyt ir nuleidęs rankas gyveni.
O perniek, mano mielas. Perniek!  Sielai augant ir bręstant
Juk suprasim galiausiai, kad esame mes amžini.
Amžini!
 
Ir kad galim nušluostyt nuo žibančio deimanto dulkes,
Ir pakilti naujai tarsi feniksas degęs ugny.
Ir tikiu, kad jauti  — niekur tu niekada neprapulsi.
Drįski būti savim pakol čia su manim gyveni!
Laimužė