Berniukas Maklickų vienkiemyje auga sveikas, bet Emilija nelabai taisosi. Kaip parvažiavo iš ligoninės paliegusi, taip ir dabar mažai tepagerėjo, nors sąlygos puikios. Šviežias maistas, netrūksta nei vaisių, nei daržovių ir visą vaiko priežiūrą motina prisiėmė ant savo pečių. Emilijai nereikia nei naktimis keltis prie jo, nei maitinti, nei sūpuoti, nei nešioti. Viską padaro motina. Ji prižiūri ir pačią Emiliją.
Maklickienė gamina dukrai kuo skanesnį valgį, gamina viską, ko tik ši pageidauja, ko užsinori. Tačiau Emilija vis tiek valgo nedaug, valgo be apetito. Skundžiasi ji, kad negyja ir skauda pjūvis, dažnai užeina pykinimas, tinsta kojos, svaigsta galva.
Bevaduodama dukrą, moteriškė visai nusiplūkė. Jau liovėsi laukti pagerėjimo, tik žiūrėjo, kad nebūtų blogiau. Nuolat lankosi daktaras, rašo vaistus, bet ne visus Emilija gali gerti. Vienus dar nuryja, o kitus, vos tik paėmusi į burną, išvemia.
Vienkiemyje prastos nuotaikos, tačiau vaikelis sveikas, gražiai auga ir vardas gražus. Pati Emilija jį išrinko – Valdemaras. Valdas, Valdelis... Bet kas iš to? Net vaikas Emilijos nedžiugina. Ji vis paniurusi, suirzusi, pikta, nesukalbama, dažnai ir paverkia. Užkalbinta ar ko paklausta, kad užriks... Motina net nebežino, kaip jai įtikti. Maklickienė pavargo ir nuleido rankas. Jai niekas nebemiela... Žlunga taip gudriai sugalvotas jos planas. Ko gero, gali jau nieko nebereikėti.
 Taip ir buvo. Tris metus išgyvenusi tokioje būklėje, vieną ankstyvą pavasarį Emilija mirė, palikdama vienkiemį didžiausiame liūdesyje ir nežinioje.
Ką dabar daryti?
Artinosi pirmutiniai pavasario darbai, bet niekam nekilo rankos. Uošvis nieko nesiima, o be jo Kajetonas pats vienas nežino, ko griebtis. Žmonės jau seniai laukuose, o pas juos niekas nejuda.
– Ką darysim? – klausia uošvio, nebeiškentęs Kajetonas ir išgirdo netikėtą, siaubingą atsakymą.
– Nedarysim nieko. Parduosiu ūkį ir išvažiuosiu iš čia, – kaip kūju tvojo Kajetonui per galvą.
– Kaip čia dabar bus? – iš netikėtumo vos pralemeno žentas.
– Taip ir bus, kaip pasakiau. Ilgai galvojom su motina ir pagaliau nutarėme. Kam mums dviem tas didelis ūkis? Kam dirbti, vargti, lieti prakaitą ne sau, o svetimiems? Mums su motina tiek daug visko jau nebereikia. Nusipirksim mieste namuką... Gal pasitaikys arti bažnytėlės. Žiūrėsim, kad būtų su daržiuku prie namų. Agurkui, cibuliui pasisodinti... O likusius pinigus į banką padėsim ir gyvensim iš procentų. Viskas buvo vaikams. Miliūtei, anūkėliams... O dabar, kai jau jos nebėra, kam mums tiek turto?. Pinigų, kur gausim už ūkį, mums su motina iki gyvos galvos užteks
– Ar aš jau pasidariau svetimas? – įsižeidė ir išsigando Kajetonas. – Tiek metų dirbau, ariau, tiek pinigų atsinešiau, o dabar jau svetimas, nereikalingas? Dėkis kur nori?
– Kai parduosiu ūkį, viską lig cento atiduosiu, atsiskaitysim. Bet pats ir mus suprask. Kai buvo duktė, buvai žentas. O dabar kas? Kol dar esi nevedęs, nieko nesakau, bet vienas viso gyvenimo nenugyvensi. Vesi ir iškart nebe mūsų žmogus. Tu svetimas, svetima moteris, svetimas vaikas... Pats pagalvok. Kam man dirbti, ant savo pečių išlaikyti tokį ūkį – svetimiems žmonėms? Nedavė Dievas taip, gyvensim kitaip. Tu irgi nepražūsi. Jaunas vyras esi, atgausi iš mūsų pinigus, susirasi gerą vietą... O pagaliau tu dabar ir savo namuose reikalingas. Tėvo ūkiui reikia paveldėtojo. Metai, kiti išleisi už vyro Magdutę, atidalinsi ją – ir tu jau gaspadorius. Dieve padėk, nepavydžiu. Geras buvai vaikinas, gerai sutarėm...
– O vaikas irgi ne mano. Patys žinot, – dar priminė Kajetonas.
– Bet tavo brolio. Tau teks jį pasiimti. Nieko, užsiauginsi. Pravers tokiame ūkyje. Šiaip ar taip, jis jums artimesnis, negu mums su motina.
– Jūsų turtas – jūsų valia, – taikiai pritarė Kajetonas, – tiktai kažin ar atsiras, kas pirktų tokį didelį ūkį? Čia reikia didelių pinigų.
– Palauksim. Kaip girdėt, ponai valdininkai iš Kauno ieško tokių sodybų prie ežero. Nuperka, išnuomoja, o patys turi kur vasaras praleisti.