Hoy se´ que no hay nada*.
Dabar išeisiu į lietų gūdų.
Nadie no me llamo´ amada.
Bet aš ne tai sužinoti panūdau.

Purvinas vanduo už stiklo srūva,
Vaitoja iš skausmo padegtas vėjas.
Iš tikrųjų nieko nebuvo,
Iš tiesų aš nieko neturėjau.

Atgyja siluetai už nešvaraus stiklo,
Kurių nepamatysi plika akimi.
Mano sielos skausmas širdy pasiliko.
Pakilo dangaus skliautai tolimi.

Nieko nežinosiu, nieko neturėsiu,
Tik stiklo šukės ant žemės blizgės.
Aš žiūrėsiu į tolį, matysiu blausią šviesą,
Paskleistą po tamsą manosios žvaigždės.


*Šiandien žinau, kad nieko nėra (isp.)