Kur dingo laikas
Kiek bestverčiau nagais, išsirango diena pro tarpupirščius —
Nejuokingai striuka ir ligota saldžiais žiovuliais.
Nepavyksta prabust, kiek arbatos puodelių besriūbčiočiau —
Tarsi raistas aukos nė nemano snūda bepaleist.
Viskas. Baigta. Gana. Užsibrėžiu vienintelį tikslą —
Po mankštos sąnariai pasiruošę bus mano planams,
Nemiegosiu, šiukštu, ir stebėsiu atidžiai, kas vyksta —
Koks begėdis kada iš po nosies man dieną paglemš?
Bet nuknebo galva, ir vokai nusileido kaip dangčiai,
Po pietučių sočių pajutau — atsisėdus knarkiu.
Jei liepsnot negaliu, kokio galo turėčiau rusenti?
Reikalai? Jie palauks, nes nėra skubinų nei svarbių.
Miega varlės, ežiai, į urvus susikraustė barsukai.
Kokio galo dar aš su naktibaldom čia kankinuos?
Ir paleidžiu trupėt iš delnų dieną snūdžią, apniukusią, striuką.
Atbundu ir stebiuos — kas per žilė ant mano galvos?
Tai šėtono karna! Ne tik nugvelbė gabalą laiko,
Išsityčiojo dar ir nudažė štai sruogą plaukų!
Sučiupau. Po galais, koks čia snukis iš veidrodžio vaipos?
Tu miegok į valias, na, o aš dar gyventi ir veikti klibu.