Praeities šešėliai...
Praeityje paliekame mes
svajones, liūdesį, skausmą,
neblėstančią meilę kažkam
ir sudužusio veidrodžio šukes...
Tamsoj lyg šešėlis išnyksta
ar kaip ledas tirpsta kaitroj,
nyksta ir geltonas rūbas
rudens darganoj žvarbioj.
Tačiau šešėliai slenka, o
aidas skamba iš glūdumos,
palieka prisiminimą menką –
nieks nieko jau neatkartos...
Laiko švytuoklė toliau vagos
žymes veide lyg medžio rieves,
neišsižadam praeities savos,
tik uždarom atminties sklendes.
Ir nueiti keliai niekur nenužymėti –
pasilikusios kartos – rievės būtyje,
tikint, jog juos lydės žvilgsniai saulėti –
išnykstame nežinomybės kelyje.