Kaip rytmečio rasa
Minčių lopšy užgimusius žodžius,
Tarytum lūpose dainos posmus,
Savy subrandinau nešiojau,
Kad dovanočiau, Mama, Tau...
Tyra kaip rytmečio rasa
Tu ateini paguost, užjausti.
Tarytum paukštė erdvėje
Grakšti ir nepasiekiama
Iš balto sapno ateini,
Šviesi taikos nešėja.
Ramybės žiburį laikai
Savuos delnuos iškėlus,
Auksiniai saulės spinduliai
Ant tavo veido šoka šokį.
Ir regis man, kad tu švieti.
Lyg būtumei šventoji.
Kaskart, kai sieloje tamsu,
Šaukiu aš tavo vardą.
Tarytum meilė ateini,
Vilties pripildai širdį…
Iš sielos šulinio gaivaus
Priklaupus atsigerčiau
Ir išbučiuočiau tas rankas,
Kurios mane pagirdė.
Tu ateini kasnakt,
Kai gęsta židiny ugnis,
Kai tamsoje šešėliai braido
Ir ieško prieglobsčio būtis.
Kai ateni iš kasdienybės,
Pakvipusi rugių laukais,
Man noris apkabinti tavo kojas
Ir margą pėdų raštą susirinkt,
Kiekvieną brangių lūpų šypsnį
Kiekvieną žodį atmintin įdėt,
Ir visuomet lyg pirmą gėlę,
Pirmą snaigę, pirmą meilę —
Vienintelę Tave mylėt.