Ankstaus ryto žaidimai
Tai buvo trumputė vasaros naktis, jau beveik švito. Aš sėdėjau ant palangės, basas kojas iškišusi pro atdarą langą. Gaudžiau tą šviežią, dar gimstančio ryto orą, o paslaptingas vėjas lengvai žaidė mano plaukuose ir šiurpino įrudusią odą. Kas minutę saulės spinduliai vis labiau raižė dangų ir pasaulis, skendėjęs šešėliuose, pamažu vėl atgijo. Tada aš juos ir pamačiau pirmąkart…
Prieš tai ramiai snūduriavusi, bet dabar netikėtai užklupta saulės ir įkyrių paukščių giesmių, sujudau ir apsižvalgiau. Akys užkliuvo už rasotos ir tobulai švytinčios žalios žolės. Taip, ji buvo verta mano fotoaparato blykstės, tačiau dabar mane domino ne šis grožis, o tai, ką jame pamačiau. Tai buvo nuostabu ir neregėta – pulkas margaspalvių drugių, dydžio sulig mano delnas. Tokių skraiduolių suskaičiavau septynis. Kiekvienas iš jų buvo beveik identiško dydžio ir formų, tačiau sparnų raštai bei spalvos labai skyrėsi vienas nuo kito ir žaižaravo saulėje.
Truputį su baime, bet vedama didelio smalsumo, greitai iššokau per langą ir tylutėliai nutipenau per tą tobulai žalią, gaivią žolę, stebuklingų ir galbūt dar netgi neištirtų organizmų link. Nors sėlinau kaip tik galėdama tyliau, didieji drugiai vis tiek mane pastebėjo ir staigiai, lyg kokie žvirbliukai, purptelėjo tolėliau nuo manęs. Kiek palaukusi, dar lėčiau ir atsargiau ėmiau sėlinti linkt paslaptingų margasparnių. Šį kartą priėjau arčiau nei pirmąkart, bet jie vėl išsigando manęs ir nuskrido į kitą pievos galą.
Taip ilgokai juos gainiojausi, tai arčiau, tai toliau prisėlindama ir bandydama apžiūrėti jų grožį. Kai drugiai pakildavo, visi šeši sekdavo paskui vieną lyderį, kurio sparnai buvo išmarginti nedideliais smaragdiniais ovalais, o pats jis buvo šiek tiek didesnis už kitus. Mintyse pavadinau jį Keru, tiesiog pamaniau, kad toks vardas visai tinkamas keistų sparnuočių vadui.
Galiausiai, kai oras vis šiltėjo, rasa išdžiūvo ir tolumoje pasigirdo mašinų ūžesiai, pasijutau truputį nuvargusi ir be galo alkana, todėl akimis atsisveikinau su savo slaptaisiais nakties draugais ir grįžau atgal į atšalusią lovą. Užmerkiau akis, tačiau užmigti nepavyko – į ausis skverbėsi tyla, kartais pertraukiama mamos miego atodūsių, ar tolimų garsų iš lauko, vienmarškinę nugarą glostė skersvėjis, o mintyse neramiai šoko septyni dideli, margasparniai drugiai.