Vis pykstu – ant dievų ir eilių, ant poetiškai raudančio žodžio,
Ant slogių vakarų ir viltingų žinučių aistros,
Ant tos meilės griūties lyg gyvenimo savo parodijos
Bei žudikiškos frazės: „Tave sutikau kitados“.
Aš tada tik buvau vienišai medituojanti vakarą
Su kalėdinio vyno taure pasinėrus į tavo miestus,
Į fantastišką esmę nepaprastai artimo kūrinio,
Kurio žaismas paskui apvyniojo fantazijom mus.
Tu dabar be kančių sutinki kalėdojančią praeitį
Ir seniai nežinai, koks laukimas bedvasiai slogus,
Kai bejėgiškai skauda žinojimą, kad aš tegalinti
Išsakyt priekaištaujančiai nežiniai pykčio žodžius.