Kiekvieną vakarą išbėgu laukan atgaivinti plaučius gryno oro pliūpsniu. Žingsniuoju palei raudonskarius klevus. Jie neramūs ir tarsi nebylūs. Šalia jų  – drebulės. O jos virpa ir virpa lyg skubantys, nenurimstantys praeiviai. Tolumoje beržai. Jie galynėjasi su šiaurryčio didybe: palinksta kairėn, po akimirkos  dešinėn. Ir taip siūbuoja, tarsi kažkas slapčia bandytų ketvirčiuoti.
Neįprastus reginius vis tik tenka apleisti. Mano dėmesį patraukia skriejantys žmonės. O kad žinočiau, į kur jų rūstūs veidai nukreipti... Ir dar tokį vėlyvą metą! Po trumpos širdgėliškos bangos, pasikapsčiusi sąmonės glūdumose, atmenu kadaise buvusias šviesos ir vaiskumo akimirkas. Jas skleidė begalinė dangaus žydruma, uždegta  liepsnojančios žvaigždės. O kodėl ji dabar tokia pasislėpusi? Juk savo dydžiu  ji rėžia akį, pranoksta kitus. Tačiau rudenėjančiame danguje išlenda tik kuklios akys, vos primenančios Auksesijos laiką.
Žmonės lekia ir lekia. Virtinės nusidriekia į vieną ir kitą pusę. Palinkę, niūrūs. Nežvilgteli į geltonuojančius klevus, mojančius rankomis beržus. O praeiviai, praeiviai!.. Jų slenkantys, paslaptingi siluetai – tarsi tirtančios drebulės, išdavystės ženklu pažymėtos.
Niekas nepaneigs, jog esame siaubingi chameleonai. Jei bent kiek turėtume jėgų pasėti ramumo gėlynus... Gal jie bent akimirkai neleistų subliukšti it prakiurdytam balionui. O taip norėtųsi, kad mūsų visatoje išminties ir stiprybės upeliai be paliovos tekėtų.
Džiaugiuosi, jog ne visų širdis pasiglemžia nostalgija.