Teklytė pagimdė berniuką pačiu laiku, prieš pat Emilijos grįžimą iš ligoninės.
Viskas vyko sklandžiai. Iškart Teklė pajuto retus skausmus, paskui jie padažnėjo ir per tuos trumpus atokvėpius ji stengėsi būti žvali, net bandė šypsotis, kad anyta nepagalvotų, jog ji yra kokia ištiža.
Kai skausmai virto ištisiniais sąrėmiais, anyta jai davė išgerti kažkokios tai skanios žolelių arbatėlės su vyšnių uogiene ir medumi. Išgėrus ją, Teklytei iš tikrųjų pasidarė geriau. Kažkaip viskas nutolo, apėmė mieguistumas, susiliejo, pritilo garsai. Jau pro miegą Teklė silpnai girdėjo, kaip kažkas ragino „stumk, stumk“ ir ji stengėsi iš visų jėgų. Paskui pasidarė taip lengva, taip gera, viskas nutilo ir ją užvaldė stiprus noras miegoti. „Kaip gerai, kad galiu gulėti, nieko nereikia dirbti, niekas netrukdo, niekur neskauda, atėjo tokia ramybė“, – ir Teklė, užmiršusi viską pasaulyje, pasinėrė į gilų ir kietą miegą.
Moteriškė prabudo išmiegojusi visą parą. Per tą laiką svočios viską sutvarkė. Apšvarino pirkią, apmazgojo pačią gimdyvę, pakeitė patalynę, užvilko švarius marškinius, bet Teklytė viso to nei juto, nei girdėjo.
Kai Maklickienė, susupusi į paklodę, vaikelį išsinešė į savo vienkiemį, likusi viena, anyta Pajuodienė net ėmė rūpintis:
– Ar ne per ilgai Teklė miega? Ar ne per stiprų padariau nuovirą?
Mažai miegojusi per naktį, ji snaudė, pasidėjusi pagalvę ant kuparo, kai išgirdo lovoje brazdant marčią. Pajuodienė, tuoj pat pašokusi ant kojų, pribėgo prie lovos ir, nutaisiusi saldų balsą, paklausė:
– Kas tau, vaikeli? Ar jau nebemiegi?
– Kažkodėl labai skauda galvą ir pykina, – pasiskundė Teklytė, – visai negaliu pajudėti.
– Tau ir negalima judėti. Po tokio sunkaus gimdymo... Mažiau judėsi,  mažiau pykins.
– Ar ilgai man dar teks gulėti? – silpnu, dusliu balsu paklausė marti.
– Mažiausiai kokią savaitę. Vaikelis tai gimė negyvas. Dabar tik reikia žiūrėti, kad tau kas neatsitiktų, – iškart išporino Pajuodienė, bijodama, kad pati Teklė nepradėtų klausinėti.
– Kas gimė? Kodėl negyvas? – aiškiai matėsi, kaip nusigando, nors dar apdujusi Teklytė.
– Gimė sūnelis... Tėvas sukalė grabelį ir, nuvežęs į kapus, palaidojo prie Marcelino. Tegul dabar abudu ilsisi ramybėje...
Teklytė, atsisėdusi lovoje, ilgai ir įdėmiai žiūrėjo į anytą.
– Aha, – atrodo, kad pradėjo po truputį prisiminti, – tai jau gimė? Sakot negyvas? Bet kodėl?
– O kas žino? Ne tau vienai, daug kam pasitaiko... Bet gerai, kad nors tu gyva likai... Dievas žino, koks jo mažulėlio būtų buvęs gyvenimas. Našlaitis... Be tėvo... O dabar nekaltas kūdikėlis tiesiai į dangų, Dievui į rankas... – suokė anyta, glostydama marčią.
– Geriau jau ir aš būčiau kartu su juo numirusi, – jau visai sąmoningai, su giliu sielvartu ištarė Teklytė ir, užsidengusi veidą delnais, pravirko.
– Paverk, paverk, vaikeli, palengvės, o paskui gal vėl užmigsi. Tau reikia gerai pailsėti... O gal valgysi ką nors? – susiprato pasiūlyti Pajuodienė. – O gal ko išgersi? Aš tuojau atnešiu arbatėlės.
– Nieko nereikia... Tik dar norisi miego, – atsikalbinėjo Teklė.
– O gal jau geriau nebemik? Jau ir taip miegojai ir per dieną, ir per naktį... Geriau jau pasėdėk, pasijudink, o aš vis tiek ko nors atnešiu atsigerti. Išgersi arbatos, atsigausi.
– Jeigu tik tokios, kur su vyšnių uogiene... – prisiminė Teklytė, kokios skanios arbatos ji gėrė prieš gimdymą.
Išgėrusi puodelį, ji paprašė dar, o paskui panoro ir valgyti, bet, suvalgiusi kąsnelį sūrio su sviestu, atstūmė lėkštelę.
– Užteks. Ačiū. Gal vėliau... O dabar vis tiek atsigulsiu...
Atsigulusi atgal ant pagalvių, Teklė nebe miegojo, bet ilgai galvojo ir po truputį pradėjo viską prisiminti: „ Prabudau naktį... Iki pažastų vandenyje... Nusigandau, bet anyta paaiškino, kad taip reikia. Paskui skausmai... Parpuoliau ant kelių, šliaužiojau grindimis. Tada vėl lova, kažkoks silpnumas... Atėjo miegas ir nė nepajutau, kai gimė vaikas... Bet kodėl negyvas?.. Gal dėl to, kad labai verkiau Marcelino? Nenorėjau nieko nei valgyti, nei gerti. Nemiegojau per naktis... Tik graužiausi ir verkiau, verkiau... Gerai mama sakė, kad gali pakenkti vaikui. Turbūr taip ir buvo... Aš pati kalta... Dieve, Dieve, kodėl atėmei iš manęs abudu? Už ką mane taip baudi? Kuo aš nusikaltau?‘
Apsipylusi ašaromis, Teklė ir vėl atsisėdo lovoje.
– Aš gi nė nemačiau to vaikelio... Kodėl man jo neparodėt? – su giliu priekaištu ji užsipuolė anytą. – Būčiau nors atsisveikinusi... Pabučiavusi...
– Ką tu, vaikeli, geriau nė nematyt... Vienas skausmas ir daugiau nieko. Ar dar mažai prisikentėjai? O be to, juk taip kietai miegojai...
– Reikėjo pažadinti. Turėjau gi aš jį pamatyti. Kaip gi taip? Palaidojot nieko man nežinant.
– O ar gali jį laikyt? Tegul ne vidurvasaris, bet orai dar šilti... Nebegyvas gi, – pabūgusi marčios atkaklumo aiškinosi anyta, vis giliau klimpdama į melo liūną, slopindama pagaliau prabundantį sąžinės priekaištą.
Teklytė ėmė jau balsu raudoti, o Pajuodienė jau nebe žinojo, kaip toliau meluoti, kaip guosti marčią.
– Padarėm, kad visiems būtų geriau. Mums irgi nelengva. Tau sūnelis, o mums pirmas anūkėlis. Visi nė kiek ne mažiau pergyvenam dėl tos nelaimės, - šnekėjo ji kas atėjo į galvą, jau imdama niršti ant svočios Maklickienės. „Atėjo, prišnekėjo tokių dalykų, užkūrė peklą, kad tik jos Miliūtei būtų geriau. Pasigriebė vaiką ir išrūko... O dabar aš viena turiu už viską atkentėti, lyg būčiau pati kalčiausia “.
– Nebeverk taip labai. Raminkis. Kitaip jau nebus, – dar bandė raminti Teklę, – tau negalima taip pergyventi. Atmink, kad guli ligos patale. Gali ir visai neatsikelti, – bet Teklytė piktai nubloškė nuo savęs antklodę.
– Ir gerai būtų. Kam man gyventi, kai jų abiejų nebėra? Man irgi vieta šalia jų.