Tą akimirką pasijutau tarsi laumė, galinti sušokti ratelį aplink skruzdėlyną, murmėti sau po nosim pačiai nesuprantamus žodžius ir taip lemti tų mažyčių bruzdėtojų gyvenimą. Minutėlę net įsisvajojau, jog turiu dieviškų galių, ir basa pėda niekinančiai ėmiau spausti padarėlių buveinę. Žemės biro į šonus, skruzdėlytės, pajutusios tragediją, pradėjo taip siautulingai lakstyti, apspito mano pėdą ir, turbūt pamaniusios, kad esu ir griaunanti jėga, ir išsigelbėjimas, ropojo vis aukščiau. Kai pajutau bruzdesį ant šlaunies, atšokau ir taip ėmiau purtyti koją. Taip ėmiau purtyti... Nebuvau joms išsigelbėjimas. Buvau pragaištis.

Popietėmis, kai namiškiai pavalgę priguldavo nusnausti, nes saulė būdavo ypač kaitri ir jokio darbo nudirbti neidavo, aš palaidais plaukais išbėgdavau į laukus vaidinti Rugių bobą, man taip patikdavo tas vaidmuo. Skriedavau, plaukai ilgi, vos spėja mane vytis. Rankas ištiesdavau į šalis, užsimerkdavau. Ir taip skriedavau, taip skriedavau, kaip kokia dvaselė rankomis sukeldama javų vilnijimą.

Ten, kur gyvenau, žmonės buvo jokie. Jokia buvau ir aš. Mes buvome lygūs, nes nė vienas neatsiminėme, kaip atsiradome. Na taip, aš turėjau tėvus, turėjau seserį, bet tėvai sakėsi nežiną, kaip mes su seserimi atsiradome, nė kaip jie patys atsirado. Jie neprisiminė, o kai paklausdavau, žiūrėdavo į mane tokiomis skaidriomis akimis lyg iš tikrųjų neprisimintų. Ir aš patikėjau. Nebuvo priežasties netikėti. Jokie buvome dar ir todėl, kad nežinojome, kas esame. Na taip, turėjome vardus, bet mes ir atsiradome su jais. Neprisimenu savęs, kad kada būčiau be vardo.

Vieną vakarą sėdėjom su seserimi ant suolelio prie trobos. Aš stebėjau horizonte raudonį, smingantį į medžių viršūnes. Taip tobulai smigo raudonis į mišką. Mama siuvo mano suplėšytą raudonos medvilnės suknelę. Taip tobulai smigo adata į medžiagą. Nenuleisdama žvilgsnio paklausiau sesers, ar prisimena, kad kada būtų neturėjusi vardo. Jaučiau, kad ji sutabaluoja kojomis, rausiasi megztuko kišenėje, kažką išsitraukia, o paskui keistai susirango ant suolelio. Pažvelgiau. Ji smailiu daikteliu rėžė savo vardą medienoje. Liežuvis prikąstas, galiukas kyšojo išlindęs pro plonytes lūpas. Sako, kad visada turėjo vardą, kad neprisimena, jog būtų neturėjusi, purto galvą. Suraukusi kaktą, mažais pirščiukais suėmusi metalinę britvutę bando įrėžti savo vardo Žinojimą. Nupučia medžio dulkeles, atidengia delniuką. Matau — jos vardas Idila. Ir visada toks buvo.