Jei kartais nieko rankoj neturėtum,
Pakaks ištarti šviesų, šiltą žodį,
Ir bus ramu kaip ąžuolo pavėsy,
Niūri diena pavasariu atrodys.
 
Lengvais sparnais suras jis kelią,
Kur niekados nevysta gėlės,
Kur toliais bėga lankos žalios,
O upėj tirpsta dangaus mėlis.
 
Jei bus vėlu, nakties sapne nuvesiu
Baltu taku sidabro mėnesienoj
Ir raktą pamestą joje surasiu,
Kur slepiasi jaunystės dienos.
 
Jei kartais nieko rankoj neturėsi,
Iškelki prie širdies laikytą žodį,
Kad viename jame regėčiau
Tave, kaip laikui nepaklusnią rožę.