Pagaliau iš pačių gelmenų išlaisvėja užspaustas atodūsis,
Nuskaidrėja mintis nuo aistrų surinktų nešmenų,
Apsipranta delnai, nebejaus kad aksomo paglostymų,
Kad jau niekam nereiks pagamintų namuos dovanų.

Pilkas dangtis dangaus upeliukais ant stiklo verkšnoja.
Dar nešalta. Gaidys besikapstančias gano vištas.
Lyg negyvas šuva - gal savaitė ant nieko neloja.
Ar Kalėdų dvasia į namus kelią prieblandoj ras?

Eisiu gremžti kampų - jie purvu gaudant naudą aptuko,
Paminėsiu maldoj, ką linksniuoja kasdien ilgesys,
Apsimetę laiškais kol ims kibint margi atvirukai -
Lyg žmonių likimus į posmelį gali surašyt.

Ne, namų dar nelenks nei švara, nei suklusęs laukimas,
Aš turiu tiek vilčių,  kiek yra  manyje mylimų.
Po žvaigždėtu skliautu širdį gildžius vienatvė aprimo.
Tingiai amsi šuva. Šių Kalėdų mes laukiam ne du.

Verčias kūliais gamta, naują ciklą matuojasi laikas,
Jis ir vėl pro pirštus kaip ištirpusi gniūžtė varvės.
Aš esybe visa pajutau, kokios šaknys laukuos šituos laiko,
Nes Kalėdų dvasia ne blizgučiais ateina tviskėt.