Beasmenė santykio dalelė

Toks niūrus darganotas vakaras
Be žiburio ir be ugnies.
Iš žalumos palikęs stagaras,
Toks pilkas, be vilties.
 
Baimė lyg palšas rūkas
Užtvindo sąmonės kertes,
Sutirpo žvakė ir dagtis parūko,
Tamsa pasiglemžė vertes.
 
Jei žingsnį žengsi — lyg į duobę
Už slenksčio savo vienumos,
Ne šnervėmis ir ne oda užuodžiu:
Asmuo iškyla iš beribės visumos.
 
Ne man, nes pats pavirtęs aidu
Jau iš šešėlių karalijos:
Nesamas tapau beveidis,
Skubėjau, bet lemtis pavijo.
 
Sakyk, kuo aš buvau ir kuo aš tapsiu?
Šešėlio aidu užmarštyj?
Nuo šalčio ir tamsos apaksiu —
Trunėsiai kaip trąša verti...
 
Belaikis aš — kapo vardas,
Žemės atmintyj — balti kauleliai...
Mirtingojo lemtis — niekio kvantas,
Beasmenė santykio dalelė.
 
Ražas