I - Rytas

  Plunksnos skandinasi padangėj, besišypsančioj aušra. Rytas beldžiasi į langą, spinduliai − į akis, vis dar miegančias, tačiau jau kylančiais vokais − kaip ryto saulė. Atspindys − kaip pats dangus − dangaus mėlio akimis, kraujo raudonumo kasom − kaip saulė, tik kylanti ir debesų spalvos oda. Ir šypsena. Šypsena kaip horizontas.
Spragteli. Arbatinukas. Ryto skonis kartus ir juodas, o kvapas − kaip karamelės. Aplink tylu, tik arbatos siurbčiojimas dreba. Tik už lango sušlama beržas, nukrenta lapas. Kažkas eina. Pravažiuoja dviratis, kieme prasisuka vėjas. Nukrenta lapas, pravažiuoja automobilis, praūžia traukinys, žemai praskrenda lėktuvas. Ir vėl nukrenta lapas, vėl rytas beldžiasi į langą. Ir vėl tylu.
Sklaidosi debesys, saulės liepsnų liežuviai maudosi šukų dantyse. Dangaus mėlis jau žvalus, jau pabudo. Ir šypsena. Šypsena kaip horizontas.

II - Diena

  Diena apsiniaukusi, diena niūri. Tik ruduo dienos raudony spalvom dainuoja. Diena tokia pati, kaip ir visos. Tik daina kas dieną vis kita. Daina kaip krintantys lapai – lapas po lapo – vis žemiškesnė, vis arčiau žolės ir dregmės joje. Būtent žolė yra vienintelis vis dar likęs viltingai žalias dalykas šitam rudens paveiksle. Slenkant dienai po dainos viskas aplink... Plinka. Plinka medžiai. Vienas po kito savo mirusius spalvotus plaukus kloja po kojom niekad neišnykstančioje rasoje, žolės dėka viltimi dar nemirusia. Tai vien laukimas yra viltis. Laukimas, kol saulė užvers savo galvą vakarų linkui, kol krauju pasrus padangė ir nusidažys kaip medžių galvos, vis plinkančios. Bet laukimas toks pat slegiantis kaip ir daina. Štai dar viena nuorūka išmesta, štai dar laiko buvo prastumta, štai jau ir diena vakarėja. Ir jau gyventi galima...

III - Vakaras

  Saulė pasidažė lūpas ir šypsosi. Ji taip pat. Saulės šypsena atsimuša į ugninius plaukus ir šviečia palikdama ilgus, juodus namų, mašinų, traukinių, lėktuvų, medžių, krūmų, gėlių šešėlius. Per Ją taip pat nieko nematyti. Vakaras atgula mūsų veiduos – jie daug gražesni, nei paprastai. Laukimas nusišovė – sukeldamas malonų triukšmą – Jos juoką. Vakaras kaip vynas ir lūpdažis, likęs ant jos taurės. Kaip žvakė. Romantiška. Bet vien dėl to, kad Ji.
  Karštis iš jos lūpų teka manimi ir svaigina. Ji truputį spyriojasi – nuo to tik žaismingiau. Girdi, kad kažkoks audinys plyšta, girdi Ją sakant: „Ne". Ji spurda, draskosi. Jos nagai lenda į nugarą ir iš jos, kaip ir vakarėjančio dangaus, pradeda bėgti kraujas. Tačiau ne vien jie kraujuoja. Jos veidas pilnas ašarų, o karštis jau visu kūnu teka ir degina... Visą kūną. Ji liečias, Ji – kaip niekad arti. Ji rėkia. Bet šalia pagalvė – nutilo Jos angeliškas balsas, pjaunantis ausis. Nutilo... Nutilo saulė, po horizontu palindusi ir nutapiusi dangų naktimi. Ant pagalvės liko Jos kvapas. Ir atodūsiai. Paskutiniai. Kambary likai vienas.
Ką aš padariau? Šiąnakt nebeužmigsiu...

IV - Naktis

Miegas bejėgis. Tu – nakties vergas. Tyla ir tamsa tave kankina neleisdama pasinerti į ramybę. Ramybę, kurioje slypi grožis. Tu ką tik iš ten grįžai. Pabudai. Tu nenorėjai pabusti. Vėl į kančias ir nemigą? Kodėl? Kur dingo tos vizijos? Paskendo tamsoje. Ten pat po sekundės dings sąmonė. Tik, tak. 
Kiek spalvų! Tai ne iliuzija. Viskas taip tikra. Net oras blizga. Nepameni, kaip čia atsiradai. Realybė nėra riba. Riba tai pabusti šalia, matyti šypseną kaip horizontą, akis... Vėl užmigti. Atsikelti vienam, rasti raštelius, mielus, spalvotus raštelius visur – knygose, stalčiuose... Tai riba – riba į mėlyną kaip akys liūdesiu permirkusį džiaugsmą. Į laimę – į jos plaukus, į jos širdį. Kokio dydžio laimės širdis? Vėl pabudai? Tada turbūt maža.
Vėl kančia. Graži kančia. Melancholiška. Miegas bejėgis prieš tai. Prieš nemigą. Taip pat kaip sapnas bejėgis prieš realybę. Kaip naktis bejėgė prieš aušrą ir tyla bejėgė prieš žadintuvą. Ir tu bejėgis prieš pasaulį. Po sekundės rytas pasibles į langą. Tik, tak.

V - Rytas

Plunksnos skandinasi padangėj, besišypsančioj aušra. Niekas jau nebeturi prasmės. Vargu, ar po tos akimirkos išgirsiu rytą, besibeldžiantį į langą.

Pabaiga