Jerichono rožė

Išdegusiam glėby Sacharos aš
Paslėpus gyvastį voratinkliuose gyslų.
į vėjo nenurimstančias rankas
Atidaviau seniai likimo mįslę.

Sudžiūvusių svajonių stagarai
Nebemeldžia venintelio šešėlio,
Sustingusių peizažų pragarai
Paliko burnoje vien sprangų skonį smėlio.

Bet šnabžda apie lietų dykuma —
Norėdama tikėti spaudžiuos prie jos šono.
Dar sykį veidus papuošia rasa
Ir vėl skleidžiuos kaip rožė Jerichono.

Dar vieną kartą nors akimirkai trumputei
Lietum tikėt, gyventi, o ne būti.
 
Niekada