Negrįš šviesion erčion paklydę avys, 
geriau ganytis joms šešėlių karalijoj, 
vis naktimis žvaigždes nuo skliauto skabė, 
pasauly nekaltųjų kraujui lyjant. 

Patvinus aimanoms, gėloms, dejonėms 
ir negandų audroms per žemę traukiant, 
avių banda kraujuos raudona 
girtos puotos išalkus laukė. 

Bet šįkart dangui vėl nužengiant žemėn, 
avis, kurios patamsių glėby slėpės, 
vėl kraujui gyvasty atgavus amą, 
baisiausian pragaran nutrenkti liepė.