Taip gera apsigaut sekundės spindesy,
Kai, rodos, krištolas skaidriausias virpa,
O ten tiktai ledai, vieni ledai šalti,
Nubėgantys rasa, palietus pirštais.
 
Užkritus spinduliui, vaivorykštės nušvinta,
Maži lašeliai sužiba žiedais,
Tiktai žydėjimą jiems dovanojo trumpą,
Užklydę debesys dangaus keliais.
 
Gal tai ruduo simfoniją užgrojo,
Prieš man ištardamas — sudie, einu.
Ką tik turėjau, viską dovanojau
Už tai, kad buvome draugais abu.
 
Priimsiu dovaną, akims mažytį džiaugsmą,
Tik prie širdies jai vietos nebebus,
Te nesupyks, jog kantriai kantriai lauksiu,
Kada žiedais pavasaris prabus.