Svočios (3)
Po laidotuvių Teklytė dieną naktį verkia, užsidarius stancijoje, ir nėra kam ją raminti. Kartais užeina Magdutė, pasiūlo valgyti, užjausdama ją paglosto, kartu paverkia, pati ne mažiau pergyvendama dėl tokios, jų šeimą ištikusios, nelaimės. Visi sukrėsti, rauda motina, tėvas. Jis visai nebeeina į laukus, pasakęs samdiniams, ką reikia dirbti, pats sėdi už stalo, parėmęs rankomis galvą, ir tyliai aimanuoja.
Prie didžiulio širdies skausmo prisidėjo ir sąžinės priekaištas.
– Sukau galvą, kaip juo atsikratyti, o štai pats ėmė ir išėjo... Visam laikui...
Motina graužiasi irgi dėl to paties: „Reikėjo nepritarti tėvui, kai taip labai puolė. Reikėjo užstoti nabagą. Aš gi motina... O dabar abu varėm vaiką iš namų...“
Pas Teklytę porą kartų buvo atėjusi jos motina iš miestelio, bet kuo ji galėjo padėti? Paverkė abi su dukra ir išėjo. Teklytė irgi norėjo išeiti su ja kartu, bet motina sulaikė.
– Čia dabar, vaikeli, yra tavo ir tavo vaiko namai. Negali atimti iš jo, kas jam priklauso. Čia jo tėvo namai. Čia, o ne kur kitur jis turi gimti, augti ir gyventi. Laikykis kaip nors, tvardykis, nebeverk taip daug. Turėk kantrybės. Ateis laikas, kai viskas po truputį pasimirš, o valgyt reikia ar nori, ar nenori. Sugadinsi sveikatą, nusilpsi, nei vaikelio neišnešiosi. Verksi, neverksi, bet nuo to jau kitaip nebus.
Teklytė, motinos paprotinta, rimčiau ėmė vertinti savo padėtį. „Reikia kaip nors ramintis. Toks pergyvenimas tikrai gali pakenkti kūdikiui. Man būtinai reikia pagimdyti. Nedavė Dievas gyvenimo su Marcelinu, susilauksiu jo vaikelio ir turėsiu dėl ko gyventi. Savo atsiradimu jis užpildys širdyje tą skaudžią tuštumą, kurią paliko Marcelino netikėta mirtis. Kūdikis bus lyg tęsinys tokios tvirtos ir gražios mudviejų meilės, jis neleis man užmiršti Marcelino. Nelemta man buvo nugyvent su juo visą gyvenimą, užtai turėsiu jo vaikelį, kurį auginsiu, rūpinsiuosi juo, nepaleisiu iš akių, būsiu šalia, kol tik jam būsiu reikalinga“.
Taip nusprendusi, Teklytė nusišluostė ašaras ir, atėjusi į pirkią, pasisiūlė anytai: „Gal reikia kuo padėti?“ Taigi, po truputį, po truputį Teklytė įsijungė į gyvenimą be Marcelino. Kėlėsi anksti, padėjo prie ruošos, kol leido sveikata, ėjo dirbti į laukus. Darbų tokiame ūkyje netrūksta... Neraudodavo, visiems matant, paverkdavo tik viena, užsidarius stancijoje, kai labai suskausdavo širdį ir, prisiminusi, kad yra nėščia, vėl susilaikydavo: „Reikia išnešiot vaikelį. Be jo išvis nėra prasmės gyventi. Nebedaug jau liko. Pagal mano paskaičiavimus, gimti turėtų per Mykolines, o gal viena kita diena anksčiau ar vėliau... Kad tik Dievas duotų viskas praeitų laimingai“.
Maklickų vienkiemyje irgi panašūs rūpesčiai. Kajetono Emilija jau turi „sugriūti“, bet, kad ir uždelsė kelias dienas, tai dėl to, kad tikriausiai gims berniukas.
Pagaliau sulaukė. Prasidėjo skausmai ir visi pašoko ant kojų. Iš miesto buvo parvežta akušerė, ji kas valandą tikrina, kaip viskas vyksta, tik kažkodėl taip ilgai neprasideda gimdymas. Skausmai prasidėjo iš ankstaus ryto, dar prieš aušrą, o jau vakaras ir niekas nesirodo. Praėjo ir visa naktis... Ryte buvo atvežtas daktaras. Po apžiūrėjimo jis kartu su akušere nusprendė, kad reikia vežti į ligoninę. „Nėra ko ilgiau laukti... Kažkas ne taip, kaip turėtų būti“.
Į ligoninę, aišku, tik arkliais, kitokio susisiekimo nėra. Išvažiavo po pietų ir važiavo per visą naktį. Visą kelią moteriškę draskė baisūs skausmai, bet lydinti akušerė niekuo negalėjo padėti. Dar buvo tamsu, kai ji visai nusikamavusią Emiliją, atidavė į gydytojų rankas ir tik tada pasitraukė.
Daktarai, apžiūrėję gimdyvę, priėjo vienos išvados – reikalinga skubi operacija, bet, kai taip silpnai ji atrodė, abejojo, ar ištvers. Kančios iškreiptas Emilijos veidas, pamėlusios lūpos, lyg priešmirtinėje agonijoje sukąsti dantys, lūpų kampučiuose baltos putos, užsimerkusi, visa kraujuojanti – varė į neviltį daktarus, bet kitos išeities nebuvo, teko rizikuoti. Pasitelkęs visas reikalingas priemones, daktaras Emiliją operavo. Kaip ir buvo manoma, kūdikį rado nebegyvą. Viską sutvarkius, toliau dėmesys buvo sutelktas tik gimdyvei gelbėti. Per dieną ir per naktį daktaras nesitraukė nuo ligonės. Prijungtas aparatas palaikė jos gyvybę, injekcijos stiprino organizmą.
Kai pagaliau po dviejų parų Emilija atgavo sąmonę, pirmas jos klausimas buvo „Ar jau gimė?“, o antras – „Ar berniukas, ar mergaitė?“ Kaip jai pasakysi, kad vaikas gimė negyvas, kai ji yra tokios būklės? Pasitarus su tėvais, buvo nuspręsta nutylėti tiesą bent jau kuriam laikui, kol ligonė sustiprės ir nebebus toks pavojingas jos sveikatai sukrėtimas, sužinojus visą teisybę.
– Viskas tvarkoje. Gimė berniukas, bet jums negalima jaudintis, – perspėjo daktaras.
– Kur jis? Noriu pamatyti, – kaip reikėjo tikėtis, pareikalavo Emilija, bet ir tokiam klausimui buvo pasiruošta.
– Kadangi pas jus nėra pieno, tai tėtušis, važiuodamas namo, išsivežė jį į kaimą, kur bus maitinamas karvės pienu. Ten jau juo pasirūpins jūsų mama.
Nors nieko įtartino Emilija nepastebėjo ir pilnai patikėjo tuo, kas jai buvo sakoma, bet, kad negalėjo pamatyti savo vaikelio, matyt, susijaudino, dėl ko pakilo temperatūra ir pašoko kraujospūdis. Ji tris paras karščiavo, skaudėjo galvą, nieko nenorėjo valgyti, ją pykino. Ir taip gana ilgai Emilijai teko pagulėti ligoninėje. Ji niekaip negalėjo atsistatyti, sustiprėti tiek, kad būtų galima ją išleisti namo. Jau pasidaro lyg ir geriau, pradeda valgyti, ima taisytis, lyg pažvalėja ir tik maža kas ne taip - vėl temperatūra, kraujospūdis ir pykinimas.
Emilija toliau kankinosi ligoninėje, o tėvai, taip ilgai nesulaukdami dukros, ėjo iš proto namuose. Neapsakomai laukė, kad tik ji greičiau pasveiktų ir grįžtų, bet ir naktimis nemiegojo, rūpinosi, kaip reikės pasakyti, kad nėra vaikelio.
Daug apie tai galvojusi, Maklickienė atėjo pas svočią Pajuodienę pasitarti, kaip reikės gyventi toliau. Pirmiausia, dėl visų įvykusių nesėkmių abidvi apsikabinusios paverkė, o paskui Maklickienė iš tolo ėmė dėstyti, kaip galima būtų išgelbėti dukrą Emiliją, Pajuodienės marčią, nuo tos lemtingos žinios, kad nebėra vaikelio.
– Kas iš to, kad mes verkiam? Reikia ką nors daryti. Žinom, kad Miliūtė jau taisosi, gal pagaliau ją išrašys iš ligoninės, bet, kai parvažiavus neras vaikelio ir sužinos visą teisybę, būdama tokia silpna, tikrai neišturės. Dieve, dieve kaip bijau, kad kas nors neatsitiktų... Kad nenumirtų iš tos širdgėlos... Tiek iškentėjusi, tiek išvargusi, tiek netekusi kraujo, ji neperneš... Jaučia mano širdis... Tada geriau man pačiai su ja kartu numirti... Jeigu jos neteksim, mums visiems bus labai blogai. Neaišku, kaip bus ir su tavo sūnumi Kajetonu. Jaunas vyras yra, be moters juk neišgyvens viso gyvenimo, o mes gi nenorėsim, kad svetimą moterį parsivestų į mūsų namus ant viso gero. Pati gali suprast. Visiems bėda, tada visi bendrom jėgom ir gelbėkim mūsų Miliūtę. Ar padėsi mūsų Emilijai, o kartu ir savo sūnui Kajetonui? Kaip sakai?
– Tai žinoma, kad padėsim. Kiek tik galėsim... Negali būti nė kalbos, tik sakyk, ko reikia, - nuo širdies užtikrino svočia Pajuodienė.
Ir tada Maklickienė pradėjo dėstyti savo planą.
– Tai sakei, kad jūsų Teklė laukiasi. Sakei, kad jau paskutinės dienos. Jeigu gimtų sveikas berniukas, gal tada mes pasiimtumėm jį vietoj Miliūtės mirusiojo?..
– Bijok tu Dievo, moteriške, – net atsilošė Pajuodienė. – Kaipgi taip padarysi?
– Tik gimusį vaikelį parsineščiau į mūsų namus, o Teklei pasakytume, kad gimė negyvas, – nė kiek nesutriko Maklickienė. – Nesvarbu, kad bus maitinamas karvės pienu. Aš ir savo Miliūtę taip užauginau. Pieno pas mane pačią tai nebuvo, – skubėjo nuraminti svočią.
– Bet ar ne nuodėmė atimti iš motinos vaiką? – neskubėjo pritarti Pajuodienė. – Kaip reikės per išpažintį kunigui pasakyti?
– Nebūtinai sakyti. Juk čia tarp savų... Tikrai ne nuodėmė. Tai ne koks nužudymas ar žmogžudystė. Žiūrėk, moterys pasidaro abortą. Juk ten tikrai gyvo vaikelio nužudymas. O daro... Ir kunigėliui nesisako, negalvok.
– Bet kaip iš jos paimsi? Ji gi matys, kad gimė. Ir pirmas kūdikio verksmas... Juk išgirs. Negyvas vaikas nerėks...
– Prieš pat pabaigą sugirdysime aguonų galvelių nuoviro su medumi. Tada ji užmigs ir nieko nei girdės, nei matys... – viskas numatyta ir apgalvota apsukrios moteriškės.
– O kurgi padėt bobutę, pakviestą vaikui priimti? Ką jai pasakysi? – vis nerimavo Pajuodienė, bet į tai Maklickienė tik ranka numojo.
– Nereikės jokios bobutės, aš pati moku. Jeigu viskas būtų buvę gerai, aš ir Miliūtei būčiau pati priėmusi... Bet kad pas ją ne viskas buvo tvarkoje... Nieko nepadarysi. Negyvo vaiko neištrauksi, kad ir kaip mokėtum.
– Bet gi jūs iš karto atsivežėt akušerę? Kam reikėjo, jei pati taip gerai viską išmanai?
– Čia jau tėvo išmislas. Manimi nepasitikėjo, nors visą laiką sakiau, kad nereikia, susitvarkysiu pati. Bet kitą vertus, gal ir labai gerai, kad buvo parvežta akušerė.
– Jau nebežinau, nė ką pasakyti, – vis dar abejojo Pajuodienė, o Maklickienė vėl ėmė raudoti.
– Negi duosim numirti Miliūtei? – liedama ašaras, kalbėjo svočia Maklickienė. – Tu tik gerai pagalvok, kas gi čia blogo? Gims Teklės vaikas ir iš karto našlaitis. Augdamas be tėvo, dievažin kokiais klystkeliais gali nueiti, o čia turės ir tėvą ir motiną. Užaugęs bus tokio ūkio šeimininkas... Nieko jam netrūks. Visi sveiki, gyvi, visko pilnas gyvenimas. Dieve, Dieve kaip būtų gerai... Juk jis ir tavo anūkas... O Teklė dar tokia jauna, ištekės, turės dar ne vieną vaiką... Niekam nebus jokios skriaudos...
– O jeigu gims mergytė? Kas tada? – vėl susirūpino Pajuodienė.
– Na, matysim... Reikės kaip nors suktis. Tarkim, kad Miliūtė, būdama tokia silpna, gal nenugirdo kaip reikiant, gal nesuprato, kas jai buvo sakoma, o gal gydytojai apsiriko, maža kas. Bet čia jau ne bėda. Svarbu, kad parvažiavus rastų namuose vaikelį ir pradėtų taisytis...
Išleidusi svočią, Pajuodienė tuojau pat viską papasakojo vyrui. Vyras kaip vyras. Jam vienas ir tas pats, ar tas vaikas bus pas Teklę, ar pas Emiliją, o, labiau į tai pasigilinęs, įžvelgė netgi naudos.
Nors Teklė be Marcelino visai nereikalinga tuose namuose, bet su vaiku jos neišvarysi. Maišysis čia abu po kojomis, kol užaugs vaikas, o užaugęs, aišku, pareikalaus dalies. Teklei vienai niekas nepriklauso ir, likusi viena be vaiko, ji pati išeis. Nereikės nė varyti. Viskas vienai dukrelei Magdutei atiteks...