Užversiu duris, visus langus uždengsiu,
Kad nežvelgtų naktis  į akis.
Neklausysiu lietaus, nors krebždėtų ir belstų
Plonais pirštais į mano mintis.
 
Atminties pilni stalčiai. Kai pavasaris siautė
Po kruopelę kasdien ją rinkau,
Vilkos šlaitas prieš saulę žydriausią apsiaustą,
Gelsvą skraistę žilvitis aukščiau.
 
Iš po sniego skaros snieguolėlės išbėgo,
Baltas žiedas prigludo prie sausuolės žolės,
Supo pumpurą purų ten lazdynas iš lėto,
Kol raudonas žiedelis liepsnele suvirpės.
 
Siautė vyšnios ir slyvos, net maža obelėlė
Audė drobę, lyg ruoštųs tekėt.
Gera buvo matyt, kaip pavasaris šėlo
Ir girdėti, kaip šaukė mylėt.
 
Slenka gėlės ir medžiai pro šviesų ekraną,
Kaip Nevėžio paviršium ledai.
Kažkur šliaužia ruduo, lietų, šlapdribą gena,
Čia — pirmieji balandžio žiedai.