Iš dangaus kažkodėl byrėjo visai ne sniegas

ir užmigdė visai ne žiemos anestezija – 

veikiau spengiančios tylos eteris,

ir ilgesys – gilus, nepermaldaujamas

šulinys, ir išaugusi kaip ledas depresija –

keliaujantys drauge su bandančiu pereiti ledyną

žmogumi.

Laiko smiltys kas dieną, kas naktį byra...

 

Jei tau teko stovėti po smėlio laikrodžio kakleliu,

nepaskęsti netikro aukso smiltyse,

kovoti su galingiausiu laiko kriokliu –

tada mums šitame žemyne pakeliui...