Kai man pasakė, kad ne vėliau, kaip po pusmečio mirsiu – mano šeimos gydytoja pasakė tai  perdėtai susirūpinusiu balsu, veidas buvo paslėptas po užuojautos šydu, – nes visi tyrimai ir specialistų išvados neva rodo šią tragišką mano kelionės visatoje baigtį, aš tuo metu sėdėjau beveik nejudėdamas ir negirdėdamas monotonišku balsu bubenamų prisakymų lankytis pas ją kas savaitę, kas savaitę nešti šlapimą, kas dvi savaites šūdus ir kas mėnesį kraują, o vaistus vartoti griežtai nurodytomis valandomis (tik paskiau man ši litanija atsigamino atmintyje, kai jau buvau automobilyje, o tada tik suvokiau kažkuriuo metu, kad ji nutilo ir man atsirado puiki proga dingti, ką su malonumu ir padariau, nors mačiau mano pusėn ištiestą seselės ranką su lapeliu, gal tai buvo receptas, bet man ne jis jau buvo galvoje, joje tebuvo viena frazė – pusė metų, beje, paskui išniro dar ir sąlyga, kurią gydytoja ypatingai pabrėžė: jei laikysiuosi visų nurodymų ir režimo, jei vartosiu būtent jos paskirtus vaistus ir taip toliau, jei ne, reiškia, mano laikas gali tik trumpėti, jokiu būdu ne ilgėti, „gerai, gerai“, kartojau mintyse), ir  tik pasiekęs gatvę patyriau tikrąjį šoką, gatvėje, kurioje aidėjo, ne, tratėjo, siautė gyvenimas: automobiliai, žmonių, gyvų, ne mirusių begalinė spūstis, vasaros karštis ir sveikas karšto asfalto ir dulkių mišinys.
Kaip buvo keista matyti save mirusį šioje gyvenimo šventėje. Kurį laiką stovėjau stumdomas į mane vis atsitrenkiančių praeivių. Kol suskambo mobilusis. Nežinojau, ką su juo daryt, net nepažiūrėjau, kas skambina. Ir taip buvo aišku, žmona, kas daugiau. Kita vertus, ar ne vis tiek. Priėjau šiukšliadėžę ir įmečiau į ją telefoną. Šiukšliadėžė atgijo tartum muzikos automatas. Mačiau, kad į mane kažkas kreipiasi, kažkas gyvas, ne iš mano pasaulio, aš nekreipiau dėmesio ir nuėjau prie mašinos.
Jau žinojau, kur važiuosiu. Dar nepriėjęs mašinos žinojau tikslią vietą, kur noriu atsirasti. Ji išniro iš mano atminties. Tai buvo kalnas virš Geirangerio. Buvau ten paskutinę vasarą. Geirangeris – tai toks turistinis kaimelis prie vieno Norvegijos fiordo, į kurį suplaukia ir milžiniški okeanų laineriai pasipuikuoti savo dydžiu, ir paprasti keltai, pervežantys pilnus turistų autobusus ir lengvuosius  automobilius. Kaimelyje keli viešbučiai, daugybė kavinių ir suvenyrų krautuvėlių. Tas kaimas iš visų pusių apsuptas kalnų, nuo kurių krenta šaltiniai, tik į vakarinę pusę nuo jo vingiuoja siauras fiordo ruožas, išvedantis jus iš tos aklavietės. Dar, beje, galite išvykti ir sausuma, bet kelias serpantinais vinguriuoja į kalną.
Būtent ant to kalno aš ir žinojau vietą, kurioje noriu numirti. Ta vieta tik tam ir gali būti skirta – mirti. Pačiame to kalno viršuje plyti plynaukštė, besitęsianti keliolika kilometrų ir talpinanti kelis susisiekiančius vienas su kitu ežerus, kuriuose net vasarą regėjau lytis. Pakrantėse daug sniego, kalnų keteros taip pat snieguotos, augmenijos jokios, vien tik šykšti žolė vietomis ir samanos. Vieta be gyvybės. Aš ją mintyse vadinau Vietove, nepridėdamas žodelio „mirtis“, nes ir taip buvo aišku, kad Vietovėje gali tik mirti, jokiu būdu ne gyventi.
Taigi, įvedžiau į navigatorių savo tikslą ir pajudėjau nuo poliklinikos. Su savimi neturėjau nieko, tik piniginę, kurioje, žinojau, yra kreditinė kortelė su keliais tūkstančiais, kuriuos visus turėsiu paimti vienu ypu, nes paskui ji gali būti mano artimųjų prašymu užblokuota. Tada, kai jie manęs pasiges. Ko gero, jau ėmė nerimauti, kitaip kas ten būtų galėjęs skambinti.
 
Atsiradau Geirangeryje kitos dienos vakare: keltas, po to visa diena Švedijos ir Norvegijos keliais. Viešbutyje, kuriame buvau prieš metus, vietų nebuvo. Man pasakė, kad ir kituose nebus, toks metas, pats įkarštis. Tada prisiminiau, kad pernai šiame viešbutyje susipažinau su lietuve, dirbančia restorane. Aš tada paklausiau merginos: where's coffee?, o ji savo ruožtu perklausė manęs: where are you from? (matyt, mano tarimas buvo siaubingas), ir kai aš pasisakiau, ji atsakė: o kodėl mes negalėtume kalbėtis lietuviškai? Paskui ilgai juokėmės ir dar kurį laiką pasikalbėjom.
Dabar neprisiminiau jos vardo, bet registracijoj pasiklausiau, ar nėra pas juos dirbančių lietuvių. Pasirodo, yra ir ne viena. Gan greitai jau bendravau su viena, kuri apsiėme mane priglausti nakčiai savo kambaryje. Po darbo dvyliktą nakties mes dar ilgai kalbėjomės apie viską, tuo pačiu išsakiau savo norą apsigyventi vienumoje. Detalių netikslinau, o ji ir neklausė, turbūt toks noras nėra labai jau keistas šiais laikais. Daugelis pavargsta nuo triukšmo, skubos ir bėgimas į ramybę tampa dažnas reiškinys. Ji pažadėjo pasiklausinėti vietinių apie nuošalesnes vietas, tuo labiau kad yra tokių namelių kalnuose, kurių savininkai miestiečiai atvyksta kartais pažvejoti ir neretai už atitinkamą mokestį prašo vietinių gyventojų prižiūrėti jų nuosavybę.
Po to užmigome. Miegojau ilgai, nes užuolaidos buvo užtrauktos, o aš mirtinai pavargęs, tad prižadino mane tik įdienojus. Lina, toks buvo merginos vardas, ryte kalbėjo su kolege, kuri yra vietinė, ir sužinojo, kad reikalingas pastovus gyventojas, bet aš turiu pats skubiai važiuoti nurodytu adresu ir ten viską sužinosiu.
Tad nepusryčiavęs nuvykau. Tai, ką išgirdau, pranoko mano lūkesčius. Pasirodo, virš Geirangerio kalnuose yra meteorologinė stotis, kurioje reikia žmogaus, gyvensiančio visą laiką ir užrašinėsiančio įvairiausius rodmenis į knygas bei kompiuterį. Duomenys internetu yra siunčiami į centrą ir taip toliau. Prieš mane dirbęs žmogus paliko stotį ir aš galiu pradėti gyventi bet kada. Man bus mokamas atlyginimas, būsiu aprūpintas kuru ir panašiai. Vienintelė sąlyga – kad sutikčiau dirbti bent metus, nes artėjant žiemai susirasti kitą žmogų jiems bus sunku. Neįmanoma.
Metus, galvojau apie tą žodį ir sunkiai suvokiau jo prasmę. Ką reiškia gyventi metus, kai tau pažadėtas nebent pusmetis, geriausiu atveju? Kiek tai bus? Kiek dienų ir naktų, saulėlydžių ir patekėjimų? Per vėlai pastebėjau, kad pauzė užsitęsė, ir mano darbdavio veidu nuslydo nusivylimo išraiška, tad paskubėjau grąžinti jam gerą nuotaiką, pameluodamas, kad metus tikrai ištversiu.
Na ir puiku, pasakė jis, metai nepastebėsi, kaip prabėgs.
Tai jau taip, pamaniau sau.
 
Artimiausias dienas mokiausi dirbti stotyje. Tai pasirodė ne taip paprasta: daugybė įrengimų, prietaisų, ir visi turėjo konkrečią paskirtį bei veikimo diapazonus skirtingais metų laikais. Viską prisiminti buvo neįmanoma, bet buvo daugybė rašytinės instrukcijos, tiesiog reikėjo praktiškai su viskuo susipažinti, paliesti, pamatyti. Kai kurie prietaisai buvo išorėje – vėtrungės, anemometras (vėjo stiprumui), higrometras (oro drėgnumui matuoti). O kur dar vandens temperatūros matavimai artimiausiuose trijuose ežeruose, aišku, ne kas dieną, bet jie išsitęsę per keliolika kilometrų.
Stotyje, be darbo kambario, dar buvo nedidukas miegamasis su vonia ir tualetu ir virtuvė. Mašinai pastatyti prie namo buvo stoginė kartu su malkų rietuve. Žodžiu, trumpam gyvenimui turėjau visus patogumus. Dar paminėkim tyrą kalnų orą ir nepaprastai gardų vandenį, kurio kasdien prisipildydavau iš gretimai trykštančio kalnų šaltinio.
Kas dieną matydavau pravažiuojančius turistų autobusus, kemperius, motociklininkų kolonas. Pasitaikydavo ir dviratininkų. Kaip jie užkildavo į kalną, aš negalėjau įsivaizduoti. Turistai dažnai sustodavo kur nors netoliese ir eidavo fotografuotis prie vietinio kraštovaizdžio. Kaip minėjau, jį sudarė tik plikos uolos, upokšniai, ežerai ir kalnai. Bet tas skurdus vaizdas kas dieną buvo vis kitoks priklausomai nuo to, ar švietė saulė, ar buvo debesuota. Debesys natūraliai įsikomponuodavo į nejudančias peizažo dalis, kartais kai ką paslėpdami arba papildydami, todėl piešiniai niekada nesikartodavo.
Man labiausiai patikdavo saulėtos dienos atkarpos, nes neteko matyti, kad saulė būtų visą laiką. Dangus nuolat keitėsi. Stengiausi visada būti lauke šviečiant saulei. Žinojau, kad greitai tai baigsis. Be to, čia jos neužstojo kalnai ir galėjai mėgautis spinduliais bet kada nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro protarpiais tarp debesų. Palyginimui pasakysiu, kad apačioje, prie fiordo, saulė pasirodo iš už kalnų tik dvyliktą, o dingsta jau apie keturias.
Dar reikia paminėti vėją, kuris buvo nuolatinis šios vietos gyventojas, jam priklausė visi tie debesys, ir saulėtos atkarpos ateidavo tik tada, kai jis nuspręsdavo pailsėti arba nugindavo juos žemyn į fiordą.
Mano stotis buvo nutolusi nuo kelio apie porą šimtų metrų ir tai gerai, nes mačiau, kaip daugelis turistų, besifotografuojančių prie ežero, žvalgosi į mane, sėdintį saulėkaitoje prie namo, lyg norėtų prieiti ir pakalbinti. Nuo tokio antplūdžio aš, ko gero, pavargčiau ir pasidaryčiau labai piktas, bet atstumas padarydavo savo ir jie pasitenkindavo tuo, kad pamodavo ranka. Aš irgi tokiu būdu juos pasveikindavau. Man to visai pakako.
 
Atėjo rugsėjis, oro temperatūra staigiai nukrito iki dešimties laipsnių šilumos ir turistų srautai baigėsi, dar pravažiuodavo retkarčiais vienas kitas autobusas, bet iš esmės likau vienas. Buvo baugu. Ramino tik tai, kad žinojau viso šito tarpsnio apytikrę baigtį. O ji artėjo su kiekviena diena.
Kartą besilankant Geirangeryje, o ten vis tiek gan dažnai tekdavo atvažiuoti apsipirkti, vienas vietinis man pasisiūlė atiduoti avį, kad nesijausčiau vienišas. Priežiūros, jis teigė, jai daug nereiks, be to, pridės ir užtektinai šieno, o gyventi ji galės ir kambaryje, tai tikrai švarus gyvūnas, jei dažnai išleidi ją į lauką. Ilgai negalvojęs priėmiau pasiūlymą ir taip įsigijau gyvenimo draugę.
Dieną ji būdavo lauke, skabė menkus žolės kuokštus arba gulėdavo netoliese mano sudedamos kėdės, kurioje sėdėdavau skaitydamas knygą. Ji stebėdavo mane, bet vos tik pažvelgdavau į ją, tuoj nugręždavo akis, tarsi nėmaž jai nerūpėčiau. Kartais pakalbindavau ją arba skaitydavau balsu. Ji ištempdavo ausis ir nekrutėdavo. Po truputį pamėgau šį gyvulį. Naktį įleisdavau jį į kambarį ir po kurio laiko jame pasklisdavo šiltos vilnos kvapas.
Vieną naktį siautė nežmoniškai stipri audra: už lango ūžavo šiaurės rytų krypties vėjas, į stogą ir sienas krito kaip akmenys sunkūs lietaus lašai, slėgis krito iki žemiausios padalos. Bijojau net duris praverti, kad vėtra jų nenuplėštų. Sėdėjau ant lovos krašto nunėręs žemyn kojas ir klausiausi gamtos šėlsmo. Prie kojų jutau šiltą vilną. Buvo labai gera. Galų gale nusprendžiau gultis ir pakėliau avį pas save į lovą. Apsikabinau ją ir greitai užmigau.
Paryčiais pajutau vilną prie savo kūno, o juk buvau avį paguldęs ant apkloto. Matyt, besivartydamas apklotą nutraukiau ir avis gulėjo prie manęs. Kadangi visada miegu nuogas, tai gyvo sutvėrimo artumas mane jaudino. Po kurio laiko ir ilgo svarstymo bei moralinių skrupulų pajutau save avyje. Pamaniau, vis tiek netrukus mirsiu, kas sužinos, tebūnie dar ir šita nuodėmė.
Buvo šlykštu, bet kartu ir ėmė nenusakomas noras ristis kaip galima žemiau. O dar tyrinėtojo smalsumas. Juk vadinau save dabar kone mokslininku.
Kitą naktį avis pati įlipo į lovą.
 
Jau spaly prasidėjo žiema. Oro temperatūra siekė 12 laipsnių šalčio. Kone kasdien siautė 15 m/s besikeičiančios krypties vėjas, nuolatinis debesuotumas ir gausus sniegas, kuris užpustė visus kelius, tad į Geirangerį galėjau nusileisti tik slidėmis. Kaimelis visas buvo veik tuščias ir labai skyrėsi savo išvaizda nuo to šurmuliuojančio ir alsuojančio gyvenimu vasaros kurorto.
Tas norvegas, pamatęs mane, visada teiraudavosi apie avį, aš atsakydavau, kad ji jaučiasi puikiai, o jis man duodavo dar visokių papildomų patarimų dėl priežiūros, ir, apskritai, jutau jo didelę simpatiją, matyt, dėl to, kad, būdamas iš visai kitos aplinkos, ryžausi apsigyventi tokiomis atšiauriomis sąlygomis. Be to, prielankumą galėjo skatinti ir tai, kad užsiauginau šiaurietišką barzdą ir išvaizda priminiau vikingus.
Nusipirkdavau būtiniausių produktų, susikraudavau juos į kuprinę ir sunkiai serpantinu kildavau atgal į viršų. Į Vietovę, kur manęs laukdavo avis. Kelionė atgal trukdavo dvi valandas. Bet šios išvykos, pastebėjau, grūdino mane, mano raumenys pastebimai atsigavo, plaučiai pildėsi gaivinančiu kalnų oru. Pamėgau gerti avies pieną.
Mano tiesioginis darbas irgi reikalavo kasdienių pastangų: tekdavo nusikasti sniegą iki prietaisų, esančių išorėje, keliauti iki vandens pamatuoti temperatūrą, gręžti eketę ir panašiai. Šiose trumpose išvykose mane lydėdavo avis. Ji žiūrėdavo, kaip aš dirbu, ir traukdavo šnervėmis į save šaltą orą. Dažnai neiškentęs aš ją papurtydavau, paėmęs už vilnos prie ausų, ir pakšteldavau į sausą nosį. Iš pasitenkinimo ji tyliai subliubdavo.
Mes buvome vieni, visą laiką vieni. Todėl dažnai kalbėdavau su ja. Ilgainiui pasitaikydavo akimirkų, kai pamiršdavau, kad gyvenu ne su žmogumi, o su gyvuliu.
 
Darbdavys reguliariai man pervesdavo atlyginimą į darbo kortelę ir dalį tų pinigų internetu permesdavau į žmonos sąskaitą. Atlyginimas buvo tikrai geras. Su darbdaviu mes bendravome laiškais, ir jis buvo patenkintas mano darbu. Neiškęsdavau išgalvotu vardu neprisijungęs prie feisbuko ir ten stebėdavau savo šeimos gyvenimą. Žmona visais kanalais tęsė dingusio vyro paiešką, o vaikai dalinosi su draugais savo mažomis pergalėmis: sūnus futbolo aikštėje, dukra – muzikos fronte. Ji grojo violončele. Žinojau, anksčiau, ar vėliau žmona aptiks mano pėdsakus, bet tikėjausi iki to laiko jau būti negyvas.
Buvo liūdna taip nebyliai stebėti artimus žmones, bet kitaip pasielgti negalėjau. Nebūčiau ištvėręs tokio pažeminimo, kai reiktų prašytis nuvedamam ligi tualeto ar laukti stiklinės vandens. Negalėčiau mirti jiems į mane žiūrint.
Laukiau mirties su kiekviena diena (oro temperatūra vis krito ir krito), bet ji delsė. Jaučiausi gerai, o juk neturėjau su savimi jokių vaistų, tik puikų orą, kalnų šaltinio vandens ir avies pieno. Dar gero maisto. Tiesa, valgydavau daug mažiau, nei buvau pratęs namie. Po trijų mėnesių pamiršau mirtį ir gyvenau šia diena. Gyvenau su savo nauja žmona. Ji laukėsi. Aš tą jutau ir labai jaudinausi: koks bus mūsų pirmagimis.
 
Nauji Metai praėjo kaip ir bet kuri kita diena – oro temperatūra buvo arti trisdešimties, vėjas 5 m/s besikeičiančios krypties, debesuota, be kritulių. Jei ne kompiuteris, būčiau jos net ir nepastebėjęs. Turėjau daug rūpesčių: nuolatinis trobelės kūrenimas, matavimai, avies priežiūra. Maudžiau ją kasdien šiltoje vonioje, ruošiau salotas, išvesdavau trumpam į lauką. Po kelių dienų ji pagimdė. Tą dieną smarkiai snigo. Tai buvo ėriukas. Nenusakomo grožio gyvūnėlis. Aš iškart jį pamilau ir dėkingas išbučiavau savo avį. Guldydavomės jį su savimi į lovą. Kartu žįsdavome avies krūtį, jis vieną, aš kitą. Tai buvo tikro džiaugsmo ir šeimos pilnatvės dienos. Mums nieko daugiau nereikėjo. Po dviejų savaičių (oras buvo sausas, bet labai šaltas) vėl ėmėme santykiauti.
Kartą, man apsiperkant Geirangeryje, tas norvegas, įdėmiai žiūrėdamas man į akis, paklausė: iš kur ėriukas? Atsakiau, kad nežinau. Jis papasakojo, kad avis dar nėkart nebuvo sukergta, ji tebuvo dvylikos mėnesių, kai pateko pas mane, o tose vietose, kur aš gyvenu, nelabai yra besiganančių avių. Aš nukirtau, kad tikrai nežinau, vadinasi, visgi kažkas ten ganėsi, jei jau ji pastojo, o pats mintyse apsidžiaugiau, kad buvau jai pirmas.
Pavasariop mano avis vėl laukėsi. Buvau laimingas ir gyvas. Vis dar gyvas. Tai, rodėsi, neįtikėtina. Ėmiau planuoti savo ateitį. Ir kartu bijojau jos. Žinojau, kad kažkas į ją vis tiek mėgins įsiterpti. Iš žmonių pasaulio.
Taip ir atsitiko. Gegužės pabaigoje (oro temperatūra siekė 18 laipsnių šilumos, vėjuota, bet kartu saulėta) susilaukiau avytės, o dar po savaitės prieš savo namelio duris pamačiau žmoną. Pirmąją.
Tada buvo apsiniaukę. Pokalbis buvo sunkus. Atvažiavo viena, nes nežinojo, ką ras, todėl nusprendė neįtraukti į tą pasimatymą mūsų vaikų. Iš gydytojos žinojo, kad turėčiau jau būti miręs, ir važiavo su vos rusenančia viltimi rasti mane gyvą. Bet kai pamatė namelyje kompiuterį, naujausias technologijas ir dar mažylę vienintelėje lovoje, buvo sutrikusi. Paaiškinau, kad ji tik ką gimė ir jai reikia šilumos, o paskui nukėliau ir padėjau ant apkloto prie krosnelės. Avis visą tą laiką sekė mane akimis. Ėriukas lakstė lauke.
Pasakiau, kad grįžti kol kas negaliu, nepasibaigęs kontraktas, be to, mane čia gydo, kursas tik įpusėjęs. Grįšiu, kai jausiuosi geriau. O pinigus ir toliau siuntinėsiu, galėsiu ir parašyti dabar, kai ji jau žino, kad aš gyvas. Tik ar ilgai.
Žmona žūtbūt norėjo pasilikti ir pagyventi kelias dienas. Neleidau. Išsiunčiau atgal. Stovėjau prie namelio ir žiūrėjau, kaip ji lėtai leidžiasi žemyn prie automobilio. Vėjas buvo pietryčių krypties ir plaikstėsi jos gelsvuose plaukuose. Šalia stovėjo Ėriukas. Dar po akimirkos prie mūsų atsistojo Avis. Mašina nurūko link Geirangerio, o aš glosčiau abiem rankom savo artimųjų vilnas ir džiaugiausi, kad pagaliau vėl likau vienas.