Kiekvienas mūsų turi kampelį šiam pasauly,
kur gėris karaliauja, kur vietos nėr apgaulei.
Užplūsta ten jausmai, kvėpuojam ten lengvai,
ir trokštame vien džiaugsmą rieškučiomis dalinti.

Vaikystės čia lopšys... iš lėto bunda siela.
Pilnatvės suvokimas praturtina jausmus;
kasryt vilioja šiltas, tik ką pamelžtas pienas,
o duonos trupinėlis toks įstabiai skalsus.

Ir gėrisi žmogus šiuo vaizdiniu kas kartą —
gimtinės vardas šventas sužvilga pro rūkus...
Sugrįžt čia su pirma kregžde pavasarį juk lemta —
pajusti žemės kvapą, pavaikščiot po laukus...