Vidinio pasaulio degradavimas

„Su pavasariu niekas negimsta, tik mirtis pražysta nuostabiais žiedais, kad galėtų prisivilioti visus, kas jos laukė ir lauks, tikėdami, kad ji šventa. Užsidengė saulė savo veidą juoda skara ir pradėjo lyti niekingais žolių gyvybės lašais.“ (O. Kanto)

Ir kokia tikroji žmogaus paskirtis gyvenime? Kas yra kelias į save? Kas toji egzistencija?
Kiekvienas esame individas, tik sielos mūsų skiriasi. Vienos tuščios, jose žodžiai atsitrenkia į sieną, išskamba kaip lietaus lašai tuščiame inde, o kitos – kiekvieną žodį sugeria į save, apmąsto ir supranta jį.
Tu žiūrėjai į tuščią gatvę, į nuogus medžius. Jau nieko nebepasakantis žvilgsnis laužė plonas medžių šakeles. Sugriuvęs miestas, apgaubtas rudens, liūdesio, sudužusių svajonių šukėmis.
Pameni, tu buvai laimingas atradęs save taip pat, kaip ir aš. Mes degėm kartu džiaugsmo ugnyje, nes jautėmės kitokiais negu visi… bet tai netruko amžinai – mes sudegėm, nes pasaulis nepripažįsta kitaip mąstančių.
Tu norėjai šlovės, nes dievinai savo kūrybą. Tereikėjo tiek nedaug… Ir mes gavome ją (bent jau aš). Menką, bet geriausią vietą. Ir kas iš to? Ar mano kūryba buvo surasta taip, kaip aš ją rašiau? Tai buvo mano sielos šauksmas. Ten buvau aš. Tik tu mane dar supranti, nes esi toks pat, kaip ir aš.
Aš perdegiau materialiam gyvenimui, aš nebetikiu niekuo, aš nieko nebenoriu, aš pati jaučiuosi niekas, nors ir Niekas – niekur nieke neegzistuoja. O tu?
Atsibusk ir pažvelk, kas tu esi, nejaugi nematai, kad tapai kitu?!
Tu nuolat sekei man iš paskos tikėdamas tuo, kad aš esu stipresnė.
Aš niekada nebuvau stipri, aš nuolat bijojau gyventi, tad ir turėjau savo iliuzijų pasaulį.
Kažkieno sunki ranka metė į mano pasaulį akmenį. Pasigirdo dūžtančių šukių aidas. Sėdžiu ant žemės ir žvelgiu į savo mirusią sielą. Tu sėdi šalia ir guodi, bet tau paguodos reikia labiau, tas akmuo sugriovė ir tavo pasaulį.
Mes pasislėpėm juodos nakties glėbyje, pasidavėm tolimesniems ieškojimams, pasidavėm gyvenimui, pasidavėm kūnui.
Kartais naktimis girdžiu graudų verkšlenimą. Kažkur, giliai viduje, meldžia siela pagalbos, bet aš per silpna ją prikelti, per silpna, o gal tiesiog nenoriu.
Sėdžiu ant slenksčio tarp gyvenimo ir mirties. Esu mirusi, nors dar gyvenu, gyvenu, nors manęs jau seniai čia nebėra.

„Viskas yra neamžina: ryte gimsti, vakare miršti; čia mirtis, čia gyvybė, viena kitai kišančios kojas. Gal jos nemato audros, kuri čia pat atlinguoja, savo sena lazda sukeldama sniego sūkurius, kuriuose pasiklysta žmonės? Gal jos nejaučia, kad greitai ir jų nebeliks?“ (O. Kanto)

Belieka plaukti pasroviui ir laukti mirties. Mes ne iš tų, kurie galėtų apsaugot save nuo kitų. Mus gadina šeima, visuomenė, draugai ir visas pasaulis. Jie nuodija mūsų kraują troškimu, kad pradėtume gyventi taip, kaip visi.
Aš tavęs nelaikau. Eik pas juos. Girdi? Jie šaukia tave vardu. Aš lieku čia, nes aš nebenoriu kentėti. Aš lieku amžinam rudenyje, amžinoje naktyje, lieku bedugnėje ant slenksčio tarp gyvenimo ir mirties. Aš tik stebėsiu, bet nesikišiu. Aš nenoriu būti tuo, kuo nesu, ir todėl aš sunyksiu.
Mano gyvenimo šukės supjaustė rankas, bet net nebejaučiu skausmo. Žiūriu į išbalusius medžius tuščiu žvilgsniu, nes jie jau manęs nebedomina.
Nebeleisiu niekam užeit pas mane į svečius – mano durys užvertos...
Aš lieku su tavimi ir naktimi, bet, jei nori, išeik – nelaikysiu...

Ateina metas, kai viskas pakeičia rūbą. Gamta prieš mirtį juokias iš likimo, nusidažydama margom spalvom ir po jomis slėpdama savo tikrąjį veidą, slėpdama skausmą, liūdesį ir nerimą.
Pakrantėj lapai krenta į šaltą rudeninį vandenį ir paskęsta jame. Margaspalviai lapai miršta. Vanduo taip pat apmiršta ir lieka jame sustingusios žuvys, kurios, atėjus pirmajai saulėtai dienai, daugiau neiškils į paviršių įkvėpti gaivaus oro.
Visa žaluma virsta į nieką. Pasaulis laikinai sustoja gyventi. Tik laikas – sekundė į sekundę – žygiuoja priekin, žygiuoja į nebūtį, į rytojų, kuriame šaltas ledas vis labiau sukaustys kojas.
Metctlis