Kaimynystėje buvo įsikūrę du ūkiai. Aštuoniasdešimties hektarų ūkis priklausė Maklickui, o šešiasdešimties – Pajuodžiui. Rubežius tarp šių dviejų ūkių buvo labai jau įdomioje vietoje. Ten, kur baigiasi Maklickui priklausantis miškas, kaip tik ten pasibaigia ir jo žemė, o tuojau pat pamiškėje, per visą miško pakraštį besidriekiantis ilgas ežeras, tyvuliuoja jau Pajuodžio žemėje. Ta linija tarp miško ir ežero ženklina abiems gaspadoriams priklausančias žemės valdas. Nereikia nei jokių kapčių, nei ežių. Pačios gamtos sukurtas riboženklis tvirtai liudija žemės ribas, kurių nei kirviu iškirsi, nei plūgu užarsi.
Nors miškas ir ežeras priklauso skirtingiems gaspadoriams, bet kaip miške niekas nedraudžia uogauti ir grybauti Pajuodžio moterims, taip ir ežere – žuvauti Maklicko vyrams.
Taip jau buvo nuo senų laikų, o dabar, kai Pajuodžio vyresnysis sūnus vedė vienturtę Maklicko dukterį Emiliją ir vienkiemiai susigiminiavo, tai viskas gavosi tiesiog per vien. Miško ir ežero gėrybėmis naudojosi abu ūkiai.
Miške netrūksta nei uogų, nei grybų, o ir sausuolių malkų žiemai gali prisirinkti kiek tik reikia. O jau žuvies ežere – kada tik norėdamas gali pasigauti... Ir taip per ištisus metus.
Kai vieną žiemą labai šalo ir žmonės kalbėjo, kad šaltis siekė net keturiasdešimt laipsnių, ežere ėmė dusti žuvys. Tada vyrai, prikirtę ežere ekečių ir taip gelbėdami žuvį, prisigaudė tiek žuvies, kad pardavę žydeliams, abiejų kiemų žvejai pasidarė nemažai pinigo.
Pavykus taip gerai apvesdinti sūnų Kajetoną, Pajuodis jau ėmė ieškoti neblogesnės, su gera pasoga pačios ir jaunėliui Marcelinui. Būdamas įsimylėjęs miestelio gražuolę dešimtininko Stonio dukrą Teklytę, Marcelinas kratėsi jam peršamų nuotakų. Kai tik tėvai sužinojo jo tokio elgesio priežastį, namuose kilo skandalas, bet Marcelinas nė nemanė tėvų klausyti.
Kol namuose dar buvo ramu, Marcelinas kad ir mylėjo Teklę, tačiau ženytis neskubėjo, bet, kai tėvai pagrasino, kad išvarys iš namų, jei ją ves, slapta susituokė ir parsivedė Teklytę į savo namus. Tris dienas nesirodęs, ketvirtą dieną atsirado iš ryto, bet jau nebe vienas ir, tik peržengęs namų slenkstį, šviesiai tiesiai ir griežtai pasakė tėvui:
– Vedžiau Teklę, ji dabar mano žmona, nori tu ar ne, ji tavo marti. Jai kaip ir man turi užtekti vietos ir duonos šiuose namuose. Nuo šiol ji ne tik mano žmona, bet ir pilnateisė mūsų šeimos narė, savas žmogus. Kartu gyvensim vienoje gryčioje, kartu dirbsim visus darbus ir valgysim už vieno stalo.
– Kol aš gyvas, jums abiems nebus čia vietos, – nė kiek ne švelniau atkirto tėvas.
– O ką tu man padarysi? Išvarysi? Neturi teisės, – nenusileido Marcelinas, – tu man tėvas – aš tavo sūnus, Teklytė marti. Viena šeima. Niekur aš iš čia neisiu.
– Jeigu nelaikysiu, tai ir turėsi išeiti, – kuo toliau, tuo labiau kaito tėvas.
– O ką? Ar policiją kviesi? – kėlė balsą Marcelinas. – Ir policija nieko nepadarys. Nėra priežasčių mane iškeldinti.
– Ogi keli balsą prieš tėvą. Priešiniesi tėvų valiai. Tam kartui užteks ir tiek. O toliau matysim, ką daryt...
– Tai tik paprasčiausias šeimyninis ginčas, o ne koks nusikaltimas. Dar niekur negirdėta, kad tėvas išvarytų iš namų sūnų, kad jis vedė. Man jau dvidešimt šešeri metai, esu po kariuomenės. Visi normalūs vyrai, sulaukę tokio amžiaus, ženijasi. Ko pyksti?
– Pats žinai dėl ko. Kalbėta ir perkalbėta, bet kad jau vedei, nepasiklausei, tai gyvenk kur nori ir kaip nori. Kol aš gyvas, kol dirbu – aš čia šeimininkas ir bus taip, kaip aš pasakysiu.
– O aš ar nedirbu? Nuo septynių metų piemuo gyvuliams ganyti, nuo šešiolikos – už plūgo. Kiek čia padėta mano sveikatos, o šiandien nori viską atimti. Savo vaikui gaila stogo virš galvos... Koks tu tėvas?  Nuo šiol nieko nežinau – stancijoje stovi mano lova, ten vietos užtenka. Kol dar nešalta, gyvensime ten, o kai prasidės šalčiai, vėl žiūrėsim.
– Išlėksi nesulaukęs nė šalčių, – pagrasino tėvas, nors jautė, kad su Marcelinu nebus lengva kovoti.
Tvirtu charakteriu vaikinas pasižymėjo nuo pat mažumės. Ką sugalvojęs padaryti, jei nepasisekdavo, Marcelinas iškart verkdamas dirbdavo, kol nepadarydavo visko kaip reikia, taip pat niekad nenusileisdavo, kol neįrodydavo savo teisybės. Jeigu anksčiau tokiu jo būdo bruožu tėvas didžiavosi, tai dabar piktinosi, matydamas, kad taip paprastai Marcelino išguiti iš namų vargu ar pasiseks.
Ir iš tikrųjų. Tai, kad sūnus vedė be tėvo sutikimo ir parvedė į namus nepageidaujamą marčią, ne priežastis išvaryti jį iš namų, o ką nors kita prikišti Marcelinui tėvas tiesiog neturėjo. „ O gal pasiskųsti, kad primušė? Jeigu parašysiu skundą, manimi kaip tėvu, aišku, patikės... Bet juk Marceninas gali gauti kalėjimo... Ar aš to norėčiau savo tikram vaikui? O jeigu grįš iš kalėjimo, tai jis vis tiek norės čia būti... Juk ir toliau užsispyręs nepaliks namų... Na, bet tada aš jau turėsiu kuo įrodyti, kad sūnus agresyvus, nesugyvenamas ir, tuo remdamasis, galėčiau jį išgyvendinti... Bet ar ne per ilgas laikas? Be to, jis išeidamas pareikalaus savo dalies. Prasidės ginčai, dalybos, skaldymasis išlaidos, nervai, žmonių apkalbos. Kam man to reikia? Marcelinas dar ne paskutinis vaikas. Yra dar ir mylima dukrelė Magdutė. Tegu jai dar tik penkiolika, bet netrukus teks žiūrėti geros vietos ir jai. Ne kokia „garbė“, kad tėvas su sūnumi nesugyvena, mušasi. Vien dėl jos negalima sugadint gero namų vardo... Gal, velniai nematė, tegu lieka taip, kaip yra. Apsižodžiavom, tegul taip ir baigiasi... Marcelinas kaip Marcelinas, bent jau Teklė žinos, ko yra verta tuose namuose, ir bus padėta į savo vietą. Kad jau taip išėjo, tegul taip ir būna, nereikės samdyti dar vienos mergos“, – svarstė tėvas.